BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Numero 2 und 3

2

Šiąnakt mane vėl varžo nemigos pinklės. Nerūpi man patamsėję mano paakiai, nuleipusios, blizgančios akys, nežmogiškai suriesta kupra ir išbalęs veidas. Savo fizinei išvaizdai daug dėmesio niekada neskyriau, tad dabartiniai nuovargio užpuolimai niokojantys mano veido bruožus man didelio susirūpinimo nekelia. O ir apskritai manau, kad sunkoka rasti ką nors sveiko ir gražaus, ką būtų galima sugriauti, šiuose kalvotuose laukuose, mat mano apsileidimas šioj srity, nepateisinamas ir nepaneigiamas, pats puikiai destruktyviai siautėja nesutinkant jokio pasipriešinimo. Vienintelis tokio naktiniavimo nemalonumas yra jėgų nebuvimas. Kartais net būna sunku pakelti pilną puodelį, ką jau kalbėti apie kokio nors darbo nuveikimą. Gėda ir sunku kai tenka aukoti pusvalandį ar net visą valandą pianino ar spintos perstūmimui.

Mintyse vis išnyra užpraeitos nakties įvykiai ir netikėtas susižavėjimas tokia žemiška būtimi. Tokie nelaukti pakilimai ir atradimai. Aš dabar įsitikinęs, kad pati naktis tąkart nebuvo ypatinga. Kažkas manyje, o gal aš pats išgyvenau netramdomą transformaciją, sielos pokyčius, kurie nors iš pradžių kėlė siaubą, tačiau pabaigoje apdovanojo mane svaja. Aš rašiau. Dieve, aš rašiau! Ir kaip nuostabiai rašiau! Grįžęs namo griuvau į lovą ir užmigau turbūt pačiu saldžiausiu miegu - be jokių sapnų ir minčių. Tik viena, gryna, tyra ramybė. Ryte atsikėlęs puoliau prie knygelės ir pradėjau ją skaityti. Tie žodžiai, gražūs ir atviri, įkūnijo savyje nuostabiausius peizažus, nematomus net geriausio fotografo nuotraukose ar dailininko kūriniuose, jausmą ir emocijas su kuriomis pasąmonei dar niekada nėra tekę susidurti ir muziką, tylią, bet gražią, begarsę muziką, tikrą rašto triumfą. Tačiau istorija dar toli gražu nerodo pabaigos ženklų. Ji prašyte prašosi būti tęsiama.

Tas gyvenimo epizodas nesugebėjo išgydyti mano miego sutrikimų. Tačiau tai nesvarbu, kaip nesvarbu ir tai, kad po tos dienos aš vėl nesugebu išgauti gražių ir reikšmingų žodžių junginių. Aš žinau, kad aš galiu, aš žinau, kad savyje įkūniju tą baikštų, talentingą žodį, kuriam tereikia padrąsinimo ir jis išlys ir vėl kurs ir vėl bus savo zenite. Ir aš esu jis. Jis yra aš. Man to užtenka, kad jausčiausi laimingas.

Tiesa šiandien man tenka sugyventi ne tik su nemiga ir prisiminimais. Šiandien aš jaučiuosi vienišas. Keista, nes visuomet maniau, kad esu iš tų kuriems nereikia bendrijos, maniau esąs pripratęs būti vienas. Visuomet priklausomybę nuo kitų suvokiau kaip silpnybę, kaip ydą net gi. Ir pasirodo esu silpnas net savo paties nustatytais standartais. Mat esu aš vienišas ir šis suvokimas mane erzina ir pykina, liūdina ir dar labiau pykina. Bjauriausia tai, kad net neįsivaizduoju kaip šio jausmo atsikratyti. Susirasti draugą? Tikrą draugą? Tokį, kuriuo galėčiau pasitikėti, išsipasakoti, tokį, kuris palaikytų ir padrąsintų kai to reikia? O ar tokių iš tiesų yra? Juk tai tik gražios pasakos dalis, mitas toks pat tikras kaip Ikaro skrydis ar Achilo pyktis. Tuo labiau, ar tikrai yra žmogus, kuris sveiku protu priimtų mane nešantį žmogžudystės nuodėmę? O dar baisiau nuodėmę be jokios atgailos. Nesigailiu, atvirkščiai, džiaugiuosi tuo ką padariau. Tad ar yra čia toks, kuris priims mane tokį sugedusį ir brokuotą, tuščiai žadantį atsiskleisiantį potencialą? O aš net nekalbu apie merginą. Meilė? Argi tai ne klastinga iliuzija žadanti šilumą ir artumą, pasitikėjimą ir atsidavimą, bet galiausiai suteikianti šaltį ir išdavystę? Argi tai ne melas šaltakraujiškai žaidžiantis su akimis savo išorės grožiu nuslepiant vidaus tuštybę? Nenoriu pakliūti į tokias pinkles. Aš ir taip silpnas, nesu tikras, kad jas ištverčiau. Net jei ir norėčiau, juk žmonės tokie akli, kas gi atsiduotų tam, kuris savo išorės purvu žadėtų tik nuspėjamus, galimai netikrus vidaus turtus? Bet vis tik trokštu tos šilumos, tų prisilietimų ir tylių minučių. Noriu dalintis šiuo už lango esančiu horizontu, mano naktiniu palydovu, noriu parodyti jai žvaigždžių labirintus, kuriuos išnaršiau per tūkstančius minučių, noriu, kad ji pasiklystų su manimi tamsios visatos gelmėse, o tada parodyti jei kelią atgal, noriu supažindinti su ta jaukia, menkute nuo menulio atsispindinčia šviesa. Dangaus skliautas, kalvota žemė, visata ir siela - siūlau viską ką turiu. Bet susidomėjusių šiąnakt, kaip ir anksčiau - nėra. Tad gyvenu aš su savimi ir ta niekšinga vienatve dirginančia mano esybę.

3

Šalta. Nuo tokio ledinio vėjo nepadeda jokie šalikai, o ir striukė galėtų būti storesnė. Susikūprinęs tryniau delnus ir alsavau vidinę šilumą į nuo šalčio paraudusius pirštus. Nereikėjo pamiršti pirštinių.
Kodėl, o kodėl gi šios durys neatsiveria, negi nieko nėra namuose? Negalėjau leisti tai klastingai vienatvei įtvirtinti savo šaknis, privalėjau kažko griebtis. Nusprendžiau atnaujinti ryšį su viena malonia pašnekove, kurios deja nemačiau nuo mokyklos laikų. Prisimenu sėdėdavome per pertrauką ant suoliuko, rankose laikydami po bandelę ir tylėdavome, lėtai ir atsargiai kramsnodami, mat nesinori išsitepti ir apsikvailinti. Tylėdavome ilgai. Tarsi visas amžius kažkaip stebuklingai įsiterpdavo į penkių ar dešimties minučių terpę. Klausydavau ūkiančio vėjo ir retkarčiais akies krašteliu nužvelgdavau jos ilgus plaukus su kuriais draugiškai žaisdavo oro gūsiai, apžiūrinėdavau savo batus, lėtai kramtydavau ir mėgaudavausi bandelėje esančiu džemu ir laukdavau. Žinau, kad ir ji laukė. Laukė pirmo žodžio, laukė to drąsaus savanorio, kuris vienas savo jėgomis įstengtų nuversti kalbos barjerą, varžantį mūsų liežuvius. Ir kai jis pasirodydavo viskas pakisdavo, staiga išsivystydavo įvairiausi pašnekesiai, vertinimai, komentavimai ir visa kita ką žodžiai geba išreikšti. Diskutuodavome ir ginčydavomės, juokavom ir pykomės ir nesvarbu kokia būtų tema, visuomet turėdavome ką vienas kitam pasakyti. Tikiu, kad ji vienintelė pažinojo dalį tikrojo aš su visais įtrūkimais ir užlopymais. Tačiau pokalbiai buvo greitai nutraukiami to įkyraus ir bjauraus skambučio skleidžiamo garso ir mes vėl užsičiaupdavome. Barjeras atstatytas, griausim jį rytoj - manydavau. Ir iš tiesų griaudavom ir griaudavom. Turbūt ir atėjau tądien tikėdamasis to pačio. Kad tylos siena bus griaunama ir dabar. Tikiuosi, iš tiesų viliuosi, kad ji man padės. Durų spyna pagaliau pradėjo skleisti girgždančius garsus ir durys atsivėrė.

- Laura, - teištariau. Pirmas žodis ištartas, bet kur tas laisvumo pojūtis? Ji stovėjo apsivilkusi mėlyną chalatą, rankoje laikė puodelį iš kurio viršūnės sklido malonus arbatos kvapas. Jos plaukai, tokie kokius ir prisimenu, rudi, ploni ir ilgi, jai krito ant pečių ir šildė veido šonus. Vis tik meluoju. Prisiminimuose jos plaukai purūs ir lengvi, o šie riebaluoti ir sukritę. O ir akys jos ne tokios. Nebe didelės ir žėrinčios, bet pavargusios ir nualintos, tiesa dabar jos įkūnijo nuostabą. Nesunku nuspėti kodėl. Galiausiai ši nuostaba dingo, ji atsiduso ir mostelėjo ranka.
- Užeik, - pratarė ir įleido mane vidun.

Ne tokia pradžia, ne to aš tikėjausi. Jaučiu, kad nepavyko jos maloniai nustebinti. Be abejo nuostabos buvo, bet joje nepamačiau džiaugsmo, o ir ta pati dingo nespėjus atsirast. Atsisėdau aš ant nežmogiškai kieto krėslo ir nužvelgiau ją.

- Gal arbatos? Kavos?
- Arbatos. Dėkui, - atsakiau jai nuslenkant į virtuvę. Dieve, kas jai? Netikiu, kad tokią merginą, tokią stiprią ir protingą, galėjo užpulti depresija. O gal trys metai iš ties daug pakeičia žmoguje. Galbūt ji nebe ta Laura kuri aprašyta mano atsiminimuose.
- Cukraus dėt?
- Būtų neblogai.
- Kiek dėt?
- Keturis.
- Oho!, - riktelėjo ji, o tada pradėjo kikenti. Štai kikenimas tikrai nepakito. Gal vis tik po šiuo nuvargusiu kūnu atrasiu aš tai ko atėjau?, - Žinai čia jau ne arbata su cukrumi, o cukrus su arbata.
- Dėk tris tada.

Ji vėl pradėjo kikenti:

- Ne, aš tik šiaip sakau. Man juk nesunku ir negaila, tiesiog dar nemačiau, kad kas nors tokią saldžią arbatą gertų.
- Įdėk tris.
- Tikrai? Nes man nesunku, aš tik šiaip…
- Taip. Tikrai, trijų užteks. Tavo tiesa. Dėkui.
- Na gerai, bet jei ką nesidrovėk ir įsiberk daugiau, - tarė jos siluetui išlendant iš virtuvės.

Ji priėjo ir padėjo puodelį ant mažo medinio staliuko, o pati įsitaisė šalia ant sofos. Nežinodamas kaip turėtų vykti tolimesnis mūsų pokalbis gurkštelėjau.

- Ahh…
- Na gi! Kur skubi? Kas gi puola iškarto gerti, juk karšta, dar liežuvį nusideginsi, - sudraudė ji. Taip tai Laura. Galiausiai ji nusijuokė ir pati grukštelėjo savosios, kuri jau buvo atšalusi.

Stojo tyla. Per ją spėjau apsidairyti ir nužvelgti kambarį. Prie vienos sienos stovėjo lentyna pilna knygų, dauguma užklotos storu dulkiu sluoksniu, prie kitos - mažas juodas televizorius su nulaužtu kampu, dar kita siena buvo išgražinta dideliu paveikslu. Gėlių laukas ir drugelis pakibęs virš jo. Standartas, bet vis tik kažkuo patrauklus.

- Na… Oho… Tad, kokie vėjai čia tave atpūtė?
- Nežinau, šiaip. Prisiminiau, sakau, gal aplankyt?
- Ir per trejus metus tik dabar tokia mintis kilo?, - klausimas nuskambėjo kaip savotiškas kaltinimas, tačiau agresijos ar pykčio jame nebuvo.
- Ne, bet tik dabar prisiverčiau pasirodyti.
- Mmm…, - vis tie jos prakeikti garsai. Niekados nesupratau ką jie turėtų reikšti, bet šį kartą jaučiau - ji viską supranta. - Pasijautei vienišas?
- Taip.
- Tad metai tavęs visai nepakeitė.

Oi dar ir kaip pakeitė.

- Kodėl?
- Na gi. Kas tavo gyvenime pasikeitė? Susiradai naują hobį? Išvystei senąjį? Dalyvavai kur nors? Susipažinai su kuo nors?

Aš tik įsmeigiau akis į puodelį ir papurčiau galvą.

- Matai? Man išties labai keista, kad tave čia pakvietė vienatvė. Juk tu visuomet buvai vienišas.
- Meluoji.
- Vaje. Melagis čia tik vienas ir aš tokia tikrai nesu. Juk ko čia maivaisi, pats žinai, kad aš tave puikiai pažįstu. Tu vienišius. Visuomet toks buvai ir, deja, dabar matau, kad visuomet toks būsi. Ir tai jokiu būdu nėra neigiamas dalykas, bet tenka pripažinti, jis turi savo išskirtinių minusų.
- O pliusų?
- Yra ir pliusų.
- Kokių?
- Individualumas.
- Hah! Ir kas gi šio bruožo neturi?
- Tu keistas. Ir tai nėra blogas dalykas. Tu esi toks koks esi. Tavęs neįtakojo jokia televizija, ta taip vadinama „pop” kultūra. Esi toks, kokį pats susitvėrei . Esi architektas, ne tik kūrinys. O pažiūrėk į daugelį kitų. Žinoma ir tarp jų yra įdomių žmonių, bet dauguma kas - nuo soliariumų oranžine oda apsitraukę, smegenis įvairiausios technikos skleidžiamomis elektromagnetinėmis bangomis išlydę, auskaruoti pajacai su savo nesąmonėm, - ji pradėjo juoktis. - Bet ei! Visokių yra - visokių reikia.
- Be abejo. Juk reikia, kad egzistuotų kažkas, kas net ir blogą dieną iš tavęs šypseną ištrauktų, - vėl juokai.
- Na, bet čia nukrypome nuo temos. Ką aš norėjau pasakyti yra tai, kad tu visuomet buvai vienišas. Ir net tokiu būnant tu gebėjai šypsotis ir džiūgauti, tad man kiek keista, kad susirūpinai tik dabar ir drįsai imtis veiksmų, kurių anksčiau niekuomet nebūtum ėmęsis. Vis tik gal kažkiek pasikeitei?

Ji sako tiesą. Aš visuomet buvau vienišas, niekuomet neturėjau pastovios draugų grupės su kuria visur lankyčiaus. Niekuomet nevaikščiojau į klubus, niekuomet nešvenčiau iki paryčių ir niekuomet nebuvau tas su kuriuo būtų malonu linksmintis. Tik nesuklyski - aš nebuvau ir atstumtasis. Niekuomet nepatyriau patyčių ar tuo labiau fizinio smurto. Kvietimų kur nors išeiti būdavo, tačiau aš dažniausiai jų atsisakydavau. Dažnai susilaukdavau replikų „kodėl tu toks? Juk bus labai smagu! “, bet tai buvo tiesa tik jiems. Tai jiems bus smagu, tai jie mėgaujasi keistu kratymusi grojant monotoniškai muzikai. Tai jiems smagu ir malonu kalbėtis, tik dėl kalbėjimo, tai jiems smagu apsvaigti ir kvailioti, o vėliau didžiuotis ir pasakoti apie savo žygdarbius. Jiems, bet ne man. Ir iš tiesų pavydžiu jiems, jokiu būdu nesišaipau ir nekritikuoju. Tiesiog pavydžiu. Mat nejauku ir liūdna man. Nežinau ką daryti, nežinau ką sakyti. Būdamas ten galvoju apie namus, kur galėčiau sėdėti vienas, gurkšnoti ką nors ir tiesiog ramiai būti. Horizontas mano draugas, mintys mano šokių aikštelė, pasąmonė mano šokėja, o tyla mano muzika. Ir man būna taip pat malonu kaip ir tiem, kurie tokie aktyvūs. O tais ypatingais atvejais, kai užplūsta noras ir jėgos rašyti - Dieve, koks malonumas! Tai būna nuostabios akimirkos su žodžių draugija. Tai euforijos metas, besikartojantis maloniausias vakaras. Tad supraski, esu aš melancholikas. Nors kartais ir noriu, bet nereikia man didelės draugijos, ir nors kartais nenoriu, bet reikia man savęs.

- Laura, dėkui tau už arbatą ir už pokalbį. Bet turiu aš eiti.
- Mintys pasiilgo namų šilumos?, - nusišypsojo ji, - Malonu buvo vėl tave pamatyti. Užsuk dar kada nors.
- Dėkui. Man irgi ir būtinai užsuksiu.
- Ne, deja, neužsuksi, - vis dar šypsojos.

Ir ji vėl buvo teisi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Numero 2 und 3”

  1.   Okt rašo:

    Kai kur trūksta kablelių, negalima sakyti “įtakoja”, taisyklingai būtų “daro įtaką” :) Bet čia smulkmenos. Iš tikrųjų šis tekstas man labiausiai patiko iš tavo rašytųjų, turbūt todėl, kad pagrindinio veikėjo mintys pasirodė artimos.
    Taip, sunku būti vienam, kai esi vienas dėl to, kad tavo pasaulėžiūra kitokia, kad tau nerūpi bukos linksmybės, vertini tikrus išgyvenimus, o ne jų imitacijas. Belieka su tuo susitaikyti, tada liūdesys tampa švelnus, nebežeidžia.

Rašyk komentarą