BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nr. 4; 5;

2009-10-10 parašė kazikox

Nr. 4

Stovėjau tarpdury priešais krentantį šešėlio siluetą. Mano įtempti raumenys pradėjo rėkti iš skausmo, išdžiūvusios akys maldauti poilsio akimirkos, o siela, vargšė, kaip maža mergaitė išsigandusi nepažįstamo veido, apkabinusi mano kojas bandė jas išjudinti. Tačiau šios kojos jai per sunkios, jos stovės kaip stovėjo. Tos bjaurios išdavikės. Šiuo metu aš buvau tarsi koks trilypis padaras. Mano siela išsigandusi troško iš čia pabėgti, protas puolęs į paniką tapo chaosu dirginančiu prisiminimus ir jausmus, o kūnas, silpnoji dalis, jau seniai pasidavė. Jis pasidavė akimirkai, aistrai ir baimei, kurios šiandien buvo kaip niekad stiprios.

Nakties būtybės, nemalonios, tačiau išlaisvinančios, sugrįžo. Nepamiršo jos ir savo spengiančios tylos, ir nesuvokiamos tamsos. Jos vėl čia. Aš jas jaučiau, šokančias tamsumoje, kikenančias ir kažką rezgančias. Jos viliojo mane, sukiojosi ir raizgėsi kaip tegalėjo tik nakties gyviai. Neskubėdamos jos dirgino mano jausmus, pradžioje silpnu aistros kvapu, vėliau trumpam įgydamos grakščias moteriškas formas gundė akis. Visa tai joms tebuvo žaidimas. Pramoga, linksmybių metas. Jos žino mano troškimus, jos gali juos išpildyti - kada jos tai padarys tik laiko klausimas. Būtent todėl aš ir stoviu. Šias paskutines dienas gyvenau euforijos atsiminimais, kurie buvo per menki, kad mane pasotintų. Kaip džiaugiuosi, kad jos atsekė man iš paskos ir taip netikėtai atsirado šiame kambaryje. Kaip smagu, kad jos nugriovė visas sienas ir įleidusios naktį įkūrė tikrą karalystę. Karalystę pastatytą iš nieko, gal tiktai dulkių.

Viduryje ant stalelio buvo pastatyta senovinė rašymo mašinėlė, o prie jos dideli tuščių, kiek pageltusių, lapų pluoštai. Aš priėjau ir atsisėdau. Tai nebuvo lengva, mat naktis, kaip ir tąnakt, besityčiojant lėtai mane smaugė, o ir abejonės, bei viltis atsispirti kerams vis dar buvo gyvos. Smiliumi lėtai nuspaudžiau pirmąją raidę. Mašinėlė atbudo. Viena jos dalis, mažas plaktukas, staiga pašoko ir su netikėta agresija trenkėsi į lapo kraštą. Tada viskas pasidarė lengva ir natūralu. Žodis po žodžio pradėjo gimti istorija. Ah, kaip man buvo sunku gyventi be vaizduotės teikiamos šilumos ir kaip aš pasiilgau šių brangių mano žodžių. Ir tai sakau drąsiai - šie žodžiai mano. Aš ir vėl buvau karalius, valdovas, žodžių imperatorius.

Girdėjau juokus bei pasitenkinimo dejones. Naktinėms šmėkloms patiko tai, ką darau, jos supo mane, stebėjo kaip susideda žodžiai, o šie į sakinius. Besišypsodamos, ekstazės apimtos skaitė ir džiūgavo. Aš neprieštaravau, man tai taip pat patiko. Jos savo įkaitusiomis rankomis glostė man nugarą, žaidė su plaukais, nesibaiminančios vieną kitą išpešti. Jos įlindo man į venas, blaškėsi po visą kūną. Jaučiau kaip tamsa dirgina man akis ir sukiojasi aplink blakstienas. Jaučiau kaip jos perdūrė man vyzdį, kiaurai perėjo per lęšiuką ir veržėsi smegenų link. Dirgino nervus, užpildė smegenų žievės tarpus, užkimšo visas poras ir dabar gąsdino dvasią. Visa tai tėra kūrybos procesas, aš pasiryžęs atsiduoti šiems angelams, kurie užkrėtę kraujo ląsteles girdė mane savo išmintim. Priešais mane pradėjo dėliotis iliuzija. Didvyrio, mano išlaisvintojo, apsaugininko kūnas gulėjo man visai prie kojų. Staiga tamsa jį pakėlė ir išmetė į viršų, kur jis suskilo į tūkstantį mažų gabalėlių. Kambaryje pradėjo lyti raudonais lašais. Kraujas apsėmė grindis ir sparčiai kilo aukštyn, panardinant mano kelius ir nudažant drabužius. Galiausiai tamsa įgavo raudoną atspalvį. Sėdėjau aš paniręs, negalėdamas įkvėpti, ir rašiau. Ir rašiau dar ilgai. Net pradėjęs dūsti ir į plaučius įtraukęs žudantį skysčio kiekį - vis tiek nesugebėjau atitraukti pirštų nuo mašinėlės. Paskutinį kartą pabandžiau įkvėpti. Staiga mano rankos sustojo, o kūnas lėtai pakilo ir liko plūduriuoti virš aprūdijusios, senovinės mašinėlės.

Atsibudau ant šaltų dušo plytelių. Šlapias, pavargęs, bet patenkintas.

5

Ar kada nors esi susidūręs su mirtimi? Nebūtinai tiesiogiai. Nebūtinai su ja pačia. Su jos rezultatu, kruopštaus darbo padariniu. Man teko matyti žmogaus reakciją suvokiant, kad prie jo gyvenimo uosto prisišvartavo giltinės laiviūkštis. Mažas, supuvęs, vos pusiausvyrą išlaikantis laivas. Jokios įgulos, jokių burių ir jokių pasitraukimo ženklų. Jis tiesiog atplaukia ir lieka. Galbūt pripranti prie jo, jis nustoja kelti tau audringas emocijas, tačiau jis visuomet plūduriuoja toje pačioje vietoje ir jo nepastebėti tiesiog negali.
Buvo vasara, kai tapau tokios ypatingos akimirkos liudininku. Jauna moteris, neduočiau jai daugiau trisdešimties, prieš akimirką prie ausies spaudusi mobilųjį dabar lakstė zigzagais pirmyn atgal, dejavo ir springo savo ašaromis bei seilėmis. Jos kraujuojanti kairė akis ant žemės piešė abstrakciją, kuri, galiu prisiekti, geriau įsižiūrėjus, gąsdinančiai priminė Mac‘donaldo klouną. Įspūdingiausia buvo stebėti jos veidą, kaip greitai kito jos raukšlės, kaip sinchroniškai judėjo veido poros. Pradžioje šypsena peraugo į nuostabą. Gražios, siauros lūpos sujudėjo, atsivėrė burnos ertmė apnuoginant ką tik dantisto nubalintus dantis. Antakiai pakilo, kakta susiraukšlėjo. Vėliau veidas vėl pakito. Dabar jis rodė netikėjimą, atstūmimą. Pastovus galvos kratymas, trūkinėjantis alsavimas. Visa tai peraugo į trečią veido stadiją. Jei nori gali vadinti šią stadiją liūdesiu. Tai tragedijos paliestas veidas. Veidas, kurį dėvi tuomet kai pamatai prisišvartuojantį mirties laiviūkštį.
Tada ji puolė savo kairiąją akį. Ilgais nagais krapštydama ji suniokojo tai, ką ankščiau buvo galima vadinti vyzdžiu. Nors ir su dideliais nuostoliais mergina pasiekė savo. Jėga nuimtas lęšiukas nukrito man prie kojos. Pripildytas ašarų jis spindėjo apsuptas saulės šviesos.
Kaip tik tada atvažiavo autobusas.
Ji į jį nelipo. Mergina kažkur bėgo, verkdama ir springdama, viena akim akla. Nežinau nuo ko ji bėgo. Gal tikėjosi pabėgti nuo tragedijos, palikti ją žioplinėjančią prie stotelės. Puikiai žinom, kad taip neatsitiko.
Tą dieną pamačiau žmogų netekusį kito žmogaus. Norėčiau pamatyti žmogų netekusį savo turto. Nemanau, kad jų elgesys smarkiai skirtųsi.

Jau trečia savaitė, kai negaliu užmigti. Tai kas anksčiau buvo monotonija dabar tapo išskirtine pramoga. Kai kūnas nuvargsta, tavo gyvenimas tampa ištisu sapnu. Viskas netikra. Gyvenimo tėkmė sulėtėja, nuobodumas įgauna visiškai kitą prasmę. Ar kada nors teko stebėti judančią sekundinę rodyklę? Kai ji besityčiodama verčia sekundes į minutes, o minutes į valandas. Tavo kvėpavimas sulėtėja. Staiga pasaulis pavirsta migla. Vienodų spalvų mišiniu. Taip gyvenu aš. Sveikas atvykęs į beformį gyvenimą.
Mano knyga tapo gyva. Jaučiu, kad nuo šiol neturiu galios ją kaip nors paveikti. Ji rašo pati save. Kiekvieną rytą vartau naujai atsiradusius lapus negalėdamas suvokti kaip jie užsipildė. Kiekvieną rytą privalau save įtikinti, kad tai aš juos prirašiau ir tiesiog to neprisimenu. Sakau sau, kad rašymas tapo rutina, todėl šį procesą nebesureikšminu taip kaip tą dariau anksčiau. Ši knyga tapo mano pasąmonės įrankiu iškilti į realybę. Joje atradau tokį savo atvaizdą apie kurio egzistavimą net nenutuokiau. Tai buvo tikrasis aš, o ne kitų sugriautas paviršius. Tai kas čia parašyta yra tai kas aš esu. Tai ideologija, nuo kurios anksčiau būčiau bėgęs, tačiau dabar matydamas jos teisumą, priimu kaip dalį savęs. Jos dėka aš matau tai kam anksčiau buvau aklas. Ne tik suvokiau savo klaidas, tačiau ir atradau ryžtą jas ištaisyti.

Keista, tačiau per tiek laiko neradau nė vieno straipsnio apie požemyje rastą kūną. Niekam miręs žmogus nerūpi. Negyvas žmogus tėra skaičius. Plius vienas prie šiemet mirusių. Negyvas žmogus tėra negrąžinta banko skola. Negyvas žmogus tai neužmokėtas elektros mokestis. Negyvas žmogus yra nauja proga pasireikšti. Mirtis yra atskira prekybos šaka. Negyvas žmogus yra pelnas.

Anksčiau rašiau straipsnius vienam internetiniam portalui. Vietoje tikrų naujienų čia buvo talpinami bulvariniai skaitalai, skandalai, penkių žingsnių „pasidaryk pats” gidai, konspiracinės teorijos, paskalos, horoskopai. Kiekvieną mėnesį renkama mėnesio mergina. Nepilnametė bikinyje pasakoja apie audringas naktis klubuose. Skysčio pripildyti maišeliai pakišti po oda, hormonų terapijos, riebalų nusiurbimai, odos šalinimas, kaulų „taisymas”. Visa tai čia normalu. Nuo „būk pajėgesnis lovoje” iki „kada susimastyti apie padangų keitimą”. Čia galėjai rasti viską. Tačiau svarbiausias svetainės tikslas buvo priversti tave pirkti. Pirk nes tavo rankos raukšlėtos. Pirk nes tavo automobilis jau senas. Pirk nes tai tave padarys kitokiu. Pirk nes tada tapsi ypatingu.
Pagal statistiką tokio tipo svetainės yra bene populiariausios.

Dabar dirbu miesto pakraštyje, prie pat gatvės esančioje kavinukėje. Plaunu indus. Lėkštė, lašelis valiklio, kempinė, vanduo. Ir taip aštuonias valandas per parą. Kartais tenka nunešti šiukšles. Kartais pavaduoti padavėją, padėti valyti grindis. Sako čia skaniausi šaltibarščiai visame mieste. Tik negaliu užtikrinti, kad tavo lėkštė bus švari. Darbu skųstis nedrįstu. Viskas paprasta, užmokestis pakankamas.

- O tas debilas man po kojomis maišosi, tai ir knisau į šoną. Nulėkė asilas cypdamas.
Tai Mantas. Jis dirba padavėju. Mantas tai toks žmogus, kuris pasinaudos kiekviena proga tavo maistą pagardinti savo seilėmis. Tai vienas iš tų neužsičiaupiančių, besigiriančių, egoistiškų šunsnukių kuriuos savo gyvenime sutinki ryškiai per dažnai. Tai tas žmogus, kuris savo plaukus išmaudo plaukų žele tam, kad galėtų pastatyti miniatiūrinę, dažytų rausvų plaukų skiauterę. Jis vienas iš tų, kurie stengiasi kuo garsiau skelbti „Aš esu gaidys. Ieškau vištos. ” ir tų, kurie padarys viską dėl savo įvaizdžio.
- Ai beje vakar šakės kokią bobą nukabinau.
Tai Mantas. Jis ką tik baigė pasakojimą apie tai, kaip šį rytą išeinant iš dušo pastebėjo, kad baigėsi jo šimtą devyniasdešimt devynis litus ir devyniasdešimt devynis centus kainavę kvepalai, todėl jis susinervinęs išėjo ir išsiliejo ant kaimyno šuns. „Cypė kaip kalė! ” - pridūrė jis. Dabar atėjo laikas vakar įvykusio vakarėlio įspūdžiams. Jo vakarėliai buvo visuomet tokie patys. Šių vakarėlių rezultatai buvo visuomet tokie patys. Skaistė, Julija, Sandra ir Džerika, Rūta su Monika bei Skirmante. Visus šiuos vardus girdžiu kiekviename savo košmare.
- Tai Džerika tokia visa pritvojusi ateina ir sako…
Tai Mantas. Jei pradėčiau masines žudynes jis būtų mano pirmoji auka.
Laiko tarpas tarp penkių valandų keturiasdešimt iki šeštos valandos yra mano ramybės laikas. Tai pertrauka per kurią visi pasišalina pro užpakalines duris tam, kad galėtų surūkyti taip ilgai lauktą cigaretę, ar dvi, atsipūsti nuo įkyrių klientų ir, deja, išklausyti Manto pasakojimus kuriuos šiandien girdėjau jau tris kartus. Tai laiko tarpas kurio metu lieku vienas, kai galiu atremti alkūnes į stalą ir lėtais sukamaisiais mostais masažuoti sau smilkinį. Tada užsimerkiu ir nugrimztu tylumoje. Jei angelai egzistuotų, tai jų bučinys jaustųsi būtent taip. Šiandien šis momentas truko neilgai. Tarpduryje stovėjo stamboka, didžiaakė brunetė. Kurį laiką ji žiūrėjo į mane savo milžiniškomis, hipnotizuojančiomis akimis, tada jas greitai nukreipė į žemę ir priėjo. Tai kasininkė Rita. Ji, kaip ir dauguma čia dirbančių, buvo studentė. Nesu tikras ką ji studijavo, tikriausiai ką nors mielai naivaus. Rita atėjo čia paprašyti manęs, kad ją pavaduočiau. „Neilgiau kaip valandai, prisiekiu” sakė ji.
Maždaug po valandos ir dvidešimt aštuonerių minučių kavinėje nuaidės nemalonus garsas. Visi instinktyviai grius ant žemės ir rankomis užsidengs ausis. Garso sukeltas spengimas ausyse, kankins kiekvieną čia sėdintį visą vakarą ir, tikriausiai, visą rytojaus rytą.
Aš sutikau ją pavaduoti.

Stovint prie kasos puikiai matosi visi lankytojai. Stambus, juodaplaukis vyras dėvintis baltus marškinius ir tamsiai mėlyną kaklaraištį į gerklę kimšo jau trečią mėsainį. Dešiniau kikeno dvi paauglės. Už jų pavargęs tėvas bandė raminti įsiaudrinusį sūnų, kuris nusitvėręs medinį galas žino ką įkyriai baksnojo į langą.

Apytiksliai po valandos ir devyniolikos minučių su kraujuojančia lūpa ir praskeltu antakiu gulėsiu pačiame kavinės krašte. Kavinėje girdėsis tylus, bet labai įkyrus dvejų paauglių verkimas. Tėvas prieš kažkiek laiko negalėjęs sutramdyti savo sūnaus sėdės jį apkabinęs ir ranka užčiaupęs burną. Priešais mane ant kelių klūpos ir dejuos pats, pasaulio centras, ponas „panų magnetas” - Mantas.

Kairėje sėdėjęs dručkis atsistojo, numetė dvidešimties litų kupiūrą ant stalo ir patraukė išėjimo link. Praeinant pro paaugles jis tyliai kažką leptelėjo. Šios griebėsi sau už pilvų ir ėmė juoktis, kaip tik jaunos, išlepusios paauglės tegali. Neapsakomai aukštu tonu ir neapsakomai ilgai. Tai vienas tų garsų, kurių visi visuomet stengiasi išvengti. Be abejo jos kažką riktelėjo beišeinančiam stambiajam baltamarškiniui, tačiau nebeturėjau jokio noro klausytis jų vaikiškų klykavimų.

Greitai į mano veidą bus atstatytas devynių milimetrų Luger kalibro, Australų gamybos ginklas. Šautuvo galas glostys man ant nosies esančius plaukelius, kai pirmą kartą gyvenime išgirsiu nuleidžiamo saugiklio skleidžiamą garsą.

Praėjo jau daugiau nei valanda, o Rita vis dar negrįžo. To ir reikėjo tikėtis. Kai žmogus tiksliai nusako laiko tarpą, per kurį jo nebus, galima vienintelė išvada - kad jis neturi menkiausio supratimo kiek visa tai, ką jis ruošiasi daryti, užtruks. Galima tik spėti. Jei sako, kad užtruks penkiolika minučių, tikriausiai visa tai truks apie 30 - 45 minutes. Jei sako pusę valandos, ruoškis laukti geras dvi valandas. Jei sako valandą… Gero tau vakaro.

Kai į kavinę įėjo pirmas kaukėtas vyras grojo „Sweet Home Alabama”. Šią nuostabią dainą nutraukė išgąsčio pagimdyti klientų klyksmai. Iš paskos pirmajam kaukėtajam į vidų įbėgo dar trys. Visi jie dėvėjo tokius pat drabužius, visi jie rankose laikė tokius pat ginklus. Visi jie turėjo tokį patį tikslą. Užpuolimas buvo paprastas, tačiau kruopščiai, drįstu sakyti net pagirtinai, suplanuotas. Vienas prižiūri kairėje pusėje sėdinčius, kitas dešinėje, trečias iš virtuvės atveda visus darbuotojus ir suguldo juos ant žemės, ketvirtam telieka susidoroti su manimi. Jausmas kai pirmą kartą tau prieš veidą atstatomas ginklas, kurio kitame gale iš entuziazmo, kad greitai mano kaukulėje pramuš kelių milimetrų skylę ir išilgai perskries smegenis, spurda kulka, yra išties neapsakomas. Jaučiau milžinišką smalsumą ir savotišką didžiavimąsi, kad iš visų čia esančių šio žudymo įrankio dėmesys skirtas tik man.
- Atidaryk, išimk pinigus ir niekas nenukentės, - tarė potencialus mano žudikas.
Jo ranka tvirtai gniaužė ginklo kotą, akys spinduliavo ryžtu ir pasitikėjimu. Taip, jie viską puikiai suplanavę. Viskas paprasta. Tikriausiai netoli stovi užvestas automobilis, o prie jo vairo dar vienas bendras. Viskas įvyks tiksliai ir greitai. Jie šventai tuo tikėjo. Tačiau būdamas tokioje situacijoje, iš mano burnos tegalėjo išsiveržti tik vienas žodis:
- Ne.
Jis to nelaukė. Truputėlį nuleido ginklą, tačiau greitai susigriebė ir po akimirkos ginklo galas jau buvo atremtas man į kaktą. Tada jis lėtai pradėjo slysti žemyn ir dabar kuteno mažus ant nosies esančius plaukelius. Kaukėtasis nuleido saugiklį.
- Tu gal ne taip supratai, asile. Sakiau duok pinigus.
Protingiausias dalykas tokioje situacijoje buvo jam paklusti. Ištraukti iš kairiojo stalčiaus raktelį, atrakinti kasą ir viską jam atiduoti. Taip bučiau padaręs prieš keletą mėnesių. Taip būtų pasielgęs tas žmogus, kuriuo buvau. Tas apsišaukėlis. Šiandien jo čia nėra. Šiandien aš nebijau skausmo ar kančios. Aš mačiau mirtį, su tuo savo perdėtu dramatiškumu. Jei jos spektakliai man turėtų kelti šiurpą, tai ji apmaudžiai susimovė. Tad šis gabalas metalo, kuris turėtų suteikti savininkui valdžią, mane labiau juokina nei gąsdina.
- Ne.
Smūgis buvo kiek netikėtas. Buvau pasiruošęs pasisveikinti su kulka, tačiau kumštis buvo maloni staigmena. Skausmas išdygo prie pat dešiniosios akies ir per kelias akimirkas, ląstelė per ląstelę, nervas per nervą, jis persidavė iki pat ausies. Uh. Gulėjau ant grindų su patinusia akimi ir juokiausi. Ir tai turėtų priversti mane paklusti? Kaukėtasis priėjo, pasilenkė ir užsimojo. Šį kartą kumštis pataikė ir praskėlė antakį. Mano galva atšoko ir tvojosi į grindis.
- Manai, kad tai žaidimas? Išimk pinigus!
Juokiausi taip kaip dar gyvenime nesu juokęsis. Koks absurdiškas ir apmaudus šis klounas! Mano, kad pamojavęs kumščiu turi visą valdžią. Šiuo metu aš kovoju su daug didesniu priešu, kuris kiekvieną mūsų laiko įkalintą savo kumštyje. Aš kovoju su beforme būtybe. Negi šis idiotas iš tiesų mano, kad aš jo klausysiu? Aš esu laisvas.
Jis sutrikęs pakėlė rankas sau virš galvos.
- Beprotis. Tu beprotis. Vyrai, jis beprotis!
Beprotis?
Tai jūs akli, su savo praplautomis smegenimis ir savo madomis, darbais, savo „problemomis”.
Beprotis. Apgailėtina.
- Aš nežinau… Aš nežinau ką daryt.
- Tegul atidaro kitas, - prakalbo dešinio kampo prižiūrėtojas.
- Jie kasos kodą duoda tik kasininkams.
Nevisai tiesa. Geroji flegmatikė Rita, kuri dabar vėlavo jau apie dvi valandas, man jį pasakė antrą darbo dieną. Vis tik tai nebuvo pirmas kartas kai jai prireikė kažkur išbėgt. Ir apskritai tokio kodo egzistavimas buvo svarbus tik tuo atveju, kai pameti raktelius ir tų raktelių kopiją.
- Tai išplėšk tą kasą, išsiimsim pinigus vėliau!
- Ten gali būti pritaisytas… - jis kažką sugalvojo. Tikėkimės šį kartą nenuvils.
Jis nuėjo ir pagriebė pirmą pasitaikiusį darbuotoją. Mantą.
- Jūs kartu dirbat. Pažįstami? Aišku, kad pažįstami. Arba atidaryk, arba jo galv…
Nežinojau, kad tai buvo įmanoma, bet dabar juokiausi dar labiau. Iš visų čia esančių žmonių jie išsirinko būtent jį. Nuo smūgio vis dar svyruojant atsistojau.
- Gerai, - tariau.
Jis kartą iššovė. Kulka įsirėžė į lubas, palikdama gražiai apvalią skylutę.
- Manai nedrįsiu?
Drįsk. Prašau drįsk.
- Šauk. Arba duok man, aš nušausiu.
Pasigirdo policijos sirenos. Jaučiau į mane įsmeigtus žvilgsnius. Jie nenorėjo rizikuoti. Jie dingo taip pat greitai kaip ir atsirado. Jie taip nieko ir neišlošė.
- Šunsnuki, ką darai!? Manęs vos nenušovė! „Duok man, aš šausiu? “. Tu gal išvis proto netekai? - dar nespėjęs atsigauti Mantas jau mane kaltino.
Dieve, kodėl jis neišdrįso?
- Atvirkštinė psichologija, Mantai. Beje pasakyk Ritai, kad daugiau jos negalėsiu pavaduoti. Tikriausiai mesiu darbą.
Saulė jau buvo nusileidusi. Gausūs, juodi debesys žadėjo lietų, galbūt ir perkūniją. Norėjau pabėgti. Tylią, dar jauną naktį drumstė vis garsėjančios policijos sirenos. Kairėje raudona ir mėlyna vaidino greitąją pakalbą. Iš tamsumos išlenda raudona tik tam, kad vėl dingtų naktyje ir užleistų vietą mėlynai. Nenoriu būti klausinėjamas. Neturiu noro aiškinti ir teisintis. Apskritai nenoriu kalbėti.
Jie manęs nematė ir neieškojo.
Kai pradėjo lyti, aš myniau šaltą, akmeninį senamiesčio grindinį. Dangus žaidė karą. Užėmė šiaurinį frontą ir dabar bombardavo priešą. Lašas po lašo jis naikino viską kas juda ir kas ne. Šiomis gatvėmis vaikštau bent kartą per savaitę. Pažįstu kiekvieną plytą. Žinau ties kuriuo kampu prie sienos prisiglaudę, laikraščiais apsigobę, miega benamiai. Žinau kur reikia eiti, jei nori pasijuokti iš beviltiškų prasigėrėlių. Žinau kokių gatvių, dėl savo pačio gerovės, reiktų vengti. Tačiau šiandien ši miesto širdis kitokia.
Ir tuomet aš suvokiau kas įvyko.
Po mano nervus pasipylė adrenalinas. Kojos pradėjo drebėti, akys - niežtėti. Nežinojau ar man nuo kaktos varvantys lašai buvo lietus ar prakaitas, ar kraujas, ar jų mišinys.
Ir tuomet aš supratau kas šiandien atsitiko. Tas įvykis, mano veiksmai. Aš juokiausi.
Man prieš akis pradėjo šmėžuoti vaizdiniai, kartais žodžiai.
Knyga.
Vienspalvis In Jang simbolis.
Mane galėjo nušauti, o aš juokiausi.
Rašalo dėmė.
Saugiklis.
Ir aš pasišalinau iš įvykio vietos. Manęs galbūt ieško policija.
Knyga.
Pirk.
Kryžius.
Reklama.
Ugnis.

Senis Stalinas prie prekystalio
Prašo liaudies jis dainuot

Kai išsiblaiviau iš vaizdinių sukelto transo, sėdėjau cigarečių dūmuose paskendusiame bare. Pusiau plika, raudonplaukė barmenė, užsikėlusi kojas akimis kritikavo ant scenos besiblaškantį išbalusį vaikiną.

Tėvas Bankas su žaliais vaikučiais
Reikalauja sau mėsos.

Bare dar sėdėjo septyni ar aštuoni žmonės. Pusė jų knarkė apsikabinę pustuščius bokalus alaus. Negrojo jokia muzika, tad jų ošimas buvo ypatingai garsus ir įkyrus. „Nevykėlis” - sakė barmenės akys, vis dar įsmeigtos į drebantį vaikį, gniaužiantį mikrofoną ir bandantį deklamuoti savo kažką. Neapsiverčia liežuvis vadinti tai kūryba. „Kultūrinamės ir chaltūrinamės. Penktadieniais. Kol lūšim. ” - teigė už barmenės pakabintas plakatas.

Dėdė Nyčė bara senį
Lenį, ašarojantį kampe.

Tada vėl padariau tai, ką ankstesnis aš niekuomet nebūtų drįsęs padaryti. Žingsniai laisvės link tai narkotikas, kurio sukeltos priklausomybės niekuomet negali atsikratyti. Negali, bet ir nenori.
Laisvė tai supratimas. Laisvė tai žinojimas. Aš taip troškau žinių ir jos man pasirodė. Iš pradžių tai buvo naktis. Vėliau ši pradėjau įgauti formą. Moterišką formą. O dabar ji nustojo slapstytis. Ji žiūri man į akis ir sako, kad ji tai supratimas, suvokimas, tikėjimas ir gyvenimas. Ji yra tikras kiekvieno žmogaus troškimas. Ji tai laisvė. Ir mes turime teisę į ją. Ji tai ta moteris, kurios visiems reikia ir kurios visiems užteks.
Per šį keistą laikotarpį supratau tikrąjį priešą, laikantį mane uždarytą mažame, dvokiančiame narve. Tai gyvenimas, kurį gyvenu. Kurį gyvename visi. Tai valdžia. Tai valstybė. Tai įstatymai, taisyklės.
Kiekvieną dieną, nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos jie užpuola tave kaip utėlės tam, kad uždėtų pančius ir duotų pavadinimą. Dabar esi pilietis . Dabar esi gimimo liudijimas. Esi skaitmeniniai įrašai duomenų bazėje. Potencialus mokėtojas. Esi produktas. Vergas. Esi viskas, išskyrus žmogus. Turi viską, išskyrus laisvę.
Nuo tada kiekvieną dieną tave lydi sušikta propaganda. Ji tau sako, kas tu turi būti. Rodo tobulybę, rodo jų pačių sukurtą idealumą ir reikalauja tavęs, kad tu būtum būtent toks. Tobulas. Pilnas. Turi būti gražus, kaip šie kompiuterizuoti reklamos numirėliai, turi būti tobulas kaip šis montažas. Turi būti pelnas, o ne nuostolis. Tu turi būti mūsų. Jie užklijuoja ant tavęs etiketę ir įdeda į mažą, permatomą dėžutę. Tokią mažą, kad net negali ištiesti kojų. Sėdi ir stebi savo besideformuojantį stuburą ir kojas. Tada jie numeta tavo dėžutę prie milijardų kitų ir liepia tau būti kitokiu. Būk individualus. Nebūk kaip šitie liurbiai. Tu privalai būti kitoks. Ir stengiesi, iš tiesų stengiesi, tačiau tokioje mažoje erdvėje gali išsiskirti tik savo laužomų kaulų forma.
Bet mes vis dar esame žmonės.
Jie gudrūs. Jie žino, kad jų žmonės bijo ir jie žino, kaip ta baime pasinaudoti. Baime grįsta apgavystė, grįsta baime. Žiūri į tave, susikūprinusį ir išsigandusį, ir toliau veda savo propagandą. Mes tave šeriame. Mes tave saugome. Mes tau suteikiame laisvę, o iš tavęs prašome tik pasitikėjimo. Ir tikim, ir klausom, kaip maži akli, nebyliai pirmokai.
Bet mes vis dar esame žmonės.
Jų laisvė - nėra laisvė. Laisvė turi būti grįsta teisėmis, ko, deja, čia nėra. Politinė „laisvė” tau nesiūlo jokių teisių. Tai ką jie vadina „teisėmis” yra privilegijos. Laikinos, apgailėtinos, jų suteiktos privilegijos. Mat tikrų teisių niekas iš tavęs negali atimti ar keisti. Tikros teisės yra amžinos, kaip ir laisvė. Tuo metu privilegijos, tėra laikinas leidimas, bet kuriuo metu galintis išnykti. Religinė „laisvė” tau siūlo pasirinkimą, su atitinkančiomis pasekmėmis. Tai laisvės iliuzija. Tu gali rinktis šį kelią, kurį mes tau siūlome arba šį, kurio nerekomenduojame. Viskas priklauso nuo tavęs. Tiesa, jei pasirinksi šį, būsi nubaustas, nes nepaklausei mūsų.
Bet mes vis tiek esame žmonės.
Nusispjaut ant Dievo ir Dievų. Nusispjaut ant valdžios ir nusispjaut ant tokio gyvenimo. Biblija ir konstitucija tėra popierius. Toks pat popierius kaip ir visi kiti popieriai. Nusivalyk jais subinę ir nuleisk aprūdijusiais kanalizacijos vamzdžiais. Nes jie tavęs nekontroliuoja. Nes jie nėra tu. Pamiršk visą tai kas manei esąs.
Tu esi žmogus. Tu turi teises ir esi laisvas. Ir tegul griūva ant kelių tie, kurie prieštarauja šiai tavo daliai.

Visa tai išėjo man iš giliausių širdies ertmių tiesiai į ant stovo uždėtą mikrofoną. Tai nebuvo viskas ką norėjau pasakyti, tačiau oro užteko tik šiems žodžiams. Ir aš išties tikėjau kiekviena ištarta mintim.

Rodyk draugams

Numero 2 und 3

2009-09-12 parašė kazikox

2

Šiąnakt mane vėl varžo nemigos pinklės. Nerūpi man patamsėję mano paakiai, nuleipusios, blizgančios akys, nežmogiškai suriesta kupra ir išbalęs veidas. Savo fizinei išvaizdai daug dėmesio niekada neskyriau, tad dabartiniai nuovargio užpuolimai niokojantys mano veido bruožus man didelio susirūpinimo nekelia. O ir apskritai manau, kad sunkoka rasti ką nors sveiko ir gražaus, ką būtų galima sugriauti, šiuose kalvotuose laukuose, mat mano apsileidimas šioj srity, nepateisinamas ir nepaneigiamas, pats puikiai destruktyviai siautėja nesutinkant jokio pasipriešinimo. Vienintelis tokio naktiniavimo nemalonumas yra jėgų nebuvimas. Kartais net būna sunku pakelti pilną puodelį, ką jau kalbėti apie kokio nors darbo nuveikimą. Gėda ir sunku kai tenka aukoti pusvalandį ar net visą valandą pianino ar spintos perstūmimui.

Mintyse vis išnyra užpraeitos nakties įvykiai ir netikėtas susižavėjimas tokia žemiška būtimi. Tokie nelaukti pakilimai ir atradimai. Aš dabar įsitikinęs, kad pati naktis tąkart nebuvo ypatinga. Kažkas manyje, o gal aš pats išgyvenau netramdomą transformaciją, sielos pokyčius, kurie nors iš pradžių kėlė siaubą, tačiau pabaigoje apdovanojo mane svaja. Aš rašiau. Dieve, aš rašiau! Ir kaip nuostabiai rašiau! Grįžęs namo griuvau į lovą ir užmigau turbūt pačiu saldžiausiu miegu - be jokių sapnų ir minčių. Tik viena, gryna, tyra ramybė. Ryte atsikėlęs puoliau prie knygelės ir pradėjau ją skaityti. Tie žodžiai, gražūs ir atviri, įkūnijo savyje nuostabiausius peizažus, nematomus net geriausio fotografo nuotraukose ar dailininko kūriniuose, jausmą ir emocijas su kuriomis pasąmonei dar niekada nėra tekę susidurti ir muziką, tylią, bet gražią, begarsę muziką, tikrą rašto triumfą. Tačiau istorija dar toli gražu nerodo pabaigos ženklų. Ji prašyte prašosi būti tęsiama.

Tas gyvenimo epizodas nesugebėjo išgydyti mano miego sutrikimų. Tačiau tai nesvarbu, kaip nesvarbu ir tai, kad po tos dienos aš vėl nesugebu išgauti gražių ir reikšmingų žodžių junginių. Aš žinau, kad aš galiu, aš žinau, kad savyje įkūniju tą baikštų, talentingą žodį, kuriam tereikia padrąsinimo ir jis išlys ir vėl kurs ir vėl bus savo zenite. Ir aš esu jis. Jis yra aš. Man to užtenka, kad jausčiausi laimingas.

Tiesa šiandien man tenka sugyventi ne tik su nemiga ir prisiminimais. Šiandien aš jaučiuosi vienišas. Keista, nes visuomet maniau, kad esu iš tų kuriems nereikia bendrijos, maniau esąs pripratęs būti vienas. Visuomet priklausomybę nuo kitų suvokiau kaip silpnybę, kaip ydą net gi. Ir pasirodo esu silpnas net savo paties nustatytais standartais. Mat esu aš vienišas ir šis suvokimas mane erzina ir pykina, liūdina ir dar labiau pykina. Bjauriausia tai, kad net neįsivaizduoju kaip šio jausmo atsikratyti. Susirasti draugą? Tikrą draugą? Tokį, kuriuo galėčiau pasitikėti, išsipasakoti, tokį, kuris palaikytų ir padrąsintų kai to reikia? O ar tokių iš tiesų yra? Juk tai tik gražios pasakos dalis, mitas toks pat tikras kaip Ikaro skrydis ar Achilo pyktis. Tuo labiau, ar tikrai yra žmogus, kuris sveiku protu priimtų mane nešantį žmogžudystės nuodėmę? O dar baisiau nuodėmę be jokios atgailos. Nesigailiu, atvirkščiai, džiaugiuosi tuo ką padariau. Tad ar yra čia toks, kuris priims mane tokį sugedusį ir brokuotą, tuščiai žadantį atsiskleisiantį potencialą? O aš net nekalbu apie merginą. Meilė? Argi tai ne klastinga iliuzija žadanti šilumą ir artumą, pasitikėjimą ir atsidavimą, bet galiausiai suteikianti šaltį ir išdavystę? Argi tai ne melas šaltakraujiškai žaidžiantis su akimis savo išorės grožiu nuslepiant vidaus tuštybę? Nenoriu pakliūti į tokias pinkles. Aš ir taip silpnas, nesu tikras, kad jas ištverčiau. Net jei ir norėčiau, juk žmonės tokie akli, kas gi atsiduotų tam, kuris savo išorės purvu žadėtų tik nuspėjamus, galimai netikrus vidaus turtus? Bet vis tik trokštu tos šilumos, tų prisilietimų ir tylių minučių. Noriu dalintis šiuo už lango esančiu horizontu, mano naktiniu palydovu, noriu parodyti jai žvaigždžių labirintus, kuriuos išnaršiau per tūkstančius minučių, noriu, kad ji pasiklystų su manimi tamsios visatos gelmėse, o tada parodyti jei kelią atgal, noriu supažindinti su ta jaukia, menkute nuo menulio atsispindinčia šviesa. Dangaus skliautas, kalvota žemė, visata ir siela - siūlau viską ką turiu. Bet susidomėjusių šiąnakt, kaip ir anksčiau - nėra. Tad gyvenu aš su savimi ir ta niekšinga vienatve dirginančia mano esybę.

3

Šalta. Nuo tokio ledinio vėjo nepadeda jokie šalikai, o ir striukė galėtų būti storesnė. Susikūprinęs tryniau delnus ir alsavau vidinę šilumą į nuo šalčio paraudusius pirštus. Nereikėjo pamiršti pirštinių.
Kodėl, o kodėl gi šios durys neatsiveria, negi nieko nėra namuose? Negalėjau leisti tai klastingai vienatvei įtvirtinti savo šaknis, privalėjau kažko griebtis. Nusprendžiau atnaujinti ryšį su viena malonia pašnekove, kurios deja nemačiau nuo mokyklos laikų. Prisimenu sėdėdavome per pertrauką ant suoliuko, rankose laikydami po bandelę ir tylėdavome, lėtai ir atsargiai kramsnodami, mat nesinori išsitepti ir apsikvailinti. Tylėdavome ilgai. Tarsi visas amžius kažkaip stebuklingai įsiterpdavo į penkių ar dešimties minučių terpę. Klausydavau ūkiančio vėjo ir retkarčiais akies krašteliu nužvelgdavau jos ilgus plaukus su kuriais draugiškai žaisdavo oro gūsiai, apžiūrinėdavau savo batus, lėtai kramtydavau ir mėgaudavausi bandelėje esančiu džemu ir laukdavau. Žinau, kad ir ji laukė. Laukė pirmo žodžio, laukė to drąsaus savanorio, kuris vienas savo jėgomis įstengtų nuversti kalbos barjerą, varžantį mūsų liežuvius. Ir kai jis pasirodydavo viskas pakisdavo, staiga išsivystydavo įvairiausi pašnekesiai, vertinimai, komentavimai ir visa kita ką žodžiai geba išreikšti. Diskutuodavome ir ginčydavomės, juokavom ir pykomės ir nesvarbu kokia būtų tema, visuomet turėdavome ką vienas kitam pasakyti. Tikiu, kad ji vienintelė pažinojo dalį tikrojo aš su visais įtrūkimais ir užlopymais. Tačiau pokalbiai buvo greitai nutraukiami to įkyraus ir bjauraus skambučio skleidžiamo garso ir mes vėl užsičiaupdavome. Barjeras atstatytas, griausim jį rytoj - manydavau. Ir iš tiesų griaudavom ir griaudavom. Turbūt ir atėjau tądien tikėdamasis to pačio. Kad tylos siena bus griaunama ir dabar. Tikiuosi, iš tiesų viliuosi, kad ji man padės. Durų spyna pagaliau pradėjo skleisti girgždančius garsus ir durys atsivėrė.

- Laura, - teištariau. Pirmas žodis ištartas, bet kur tas laisvumo pojūtis? Ji stovėjo apsivilkusi mėlyną chalatą, rankoje laikė puodelį iš kurio viršūnės sklido malonus arbatos kvapas. Jos plaukai, tokie kokius ir prisimenu, rudi, ploni ir ilgi, jai krito ant pečių ir šildė veido šonus. Vis tik meluoju. Prisiminimuose jos plaukai purūs ir lengvi, o šie riebaluoti ir sukritę. O ir akys jos ne tokios. Nebe didelės ir žėrinčios, bet pavargusios ir nualintos, tiesa dabar jos įkūnijo nuostabą. Nesunku nuspėti kodėl. Galiausiai ši nuostaba dingo, ji atsiduso ir mostelėjo ranka.
- Užeik, - pratarė ir įleido mane vidun.

Ne tokia pradžia, ne to aš tikėjausi. Jaučiu, kad nepavyko jos maloniai nustebinti. Be abejo nuostabos buvo, bet joje nepamačiau džiaugsmo, o ir ta pati dingo nespėjus atsirast. Atsisėdau aš ant nežmogiškai kieto krėslo ir nužvelgiau ją.

- Gal arbatos? Kavos?
- Arbatos. Dėkui, - atsakiau jai nuslenkant į virtuvę. Dieve, kas jai? Netikiu, kad tokią merginą, tokią stiprią ir protingą, galėjo užpulti depresija. O gal trys metai iš ties daug pakeičia žmoguje. Galbūt ji nebe ta Laura kuri aprašyta mano atsiminimuose.
- Cukraus dėt?
- Būtų neblogai.
- Kiek dėt?
- Keturis.
- Oho!, - riktelėjo ji, o tada pradėjo kikenti. Štai kikenimas tikrai nepakito. Gal vis tik po šiuo nuvargusiu kūnu atrasiu aš tai ko atėjau?, - Žinai čia jau ne arbata su cukrumi, o cukrus su arbata.
- Dėk tris tada.

Ji vėl pradėjo kikenti:

- Ne, aš tik šiaip sakau. Man juk nesunku ir negaila, tiesiog dar nemačiau, kad kas nors tokią saldžią arbatą gertų.
- Įdėk tris.
- Tikrai? Nes man nesunku, aš tik šiaip…
- Taip. Tikrai, trijų užteks. Tavo tiesa. Dėkui.
- Na gerai, bet jei ką nesidrovėk ir įsiberk daugiau, - tarė jos siluetui išlendant iš virtuvės.

Ji priėjo ir padėjo puodelį ant mažo medinio staliuko, o pati įsitaisė šalia ant sofos. Nežinodamas kaip turėtų vykti tolimesnis mūsų pokalbis gurkštelėjau.

- Ahh…
- Na gi! Kur skubi? Kas gi puola iškarto gerti, juk karšta, dar liežuvį nusideginsi, - sudraudė ji. Taip tai Laura. Galiausiai ji nusijuokė ir pati grukštelėjo savosios, kuri jau buvo atšalusi.

Stojo tyla. Per ją spėjau apsidairyti ir nužvelgti kambarį. Prie vienos sienos stovėjo lentyna pilna knygų, dauguma užklotos storu dulkiu sluoksniu, prie kitos - mažas juodas televizorius su nulaužtu kampu, dar kita siena buvo išgražinta dideliu paveikslu. Gėlių laukas ir drugelis pakibęs virš jo. Standartas, bet vis tik kažkuo patrauklus.

- Na… Oho… Tad, kokie vėjai čia tave atpūtė?
- Nežinau, šiaip. Prisiminiau, sakau, gal aplankyt?
- Ir per trejus metus tik dabar tokia mintis kilo?, - klausimas nuskambėjo kaip savotiškas kaltinimas, tačiau agresijos ar pykčio jame nebuvo.
- Ne, bet tik dabar prisiverčiau pasirodyti.
- Mmm…, - vis tie jos prakeikti garsai. Niekados nesupratau ką jie turėtų reikšti, bet šį kartą jaučiau - ji viską supranta. - Pasijautei vienišas?
- Taip.
- Tad metai tavęs visai nepakeitė.

Oi dar ir kaip pakeitė.

- Kodėl?
- Na gi. Kas tavo gyvenime pasikeitė? Susiradai naują hobį? Išvystei senąjį? Dalyvavai kur nors? Susipažinai su kuo nors?

Aš tik įsmeigiau akis į puodelį ir papurčiau galvą.

- Matai? Man išties labai keista, kad tave čia pakvietė vienatvė. Juk tu visuomet buvai vienišas.
- Meluoji.
- Vaje. Melagis čia tik vienas ir aš tokia tikrai nesu. Juk ko čia maivaisi, pats žinai, kad aš tave puikiai pažįstu. Tu vienišius. Visuomet toks buvai ir, deja, dabar matau, kad visuomet toks būsi. Ir tai jokiu būdu nėra neigiamas dalykas, bet tenka pripažinti, jis turi savo išskirtinių minusų.
- O pliusų?
- Yra ir pliusų.
- Kokių?
- Individualumas.
- Hah! Ir kas gi šio bruožo neturi?
- Tu keistas. Ir tai nėra blogas dalykas. Tu esi toks koks esi. Tavęs neįtakojo jokia televizija, ta taip vadinama „pop” kultūra. Esi toks, kokį pats susitvėrei . Esi architektas, ne tik kūrinys. O pažiūrėk į daugelį kitų. Žinoma ir tarp jų yra įdomių žmonių, bet dauguma kas - nuo soliariumų oranžine oda apsitraukę, smegenis įvairiausios technikos skleidžiamomis elektromagnetinėmis bangomis išlydę, auskaruoti pajacai su savo nesąmonėm, - ji pradėjo juoktis. - Bet ei! Visokių yra - visokių reikia.
- Be abejo. Juk reikia, kad egzistuotų kažkas, kas net ir blogą dieną iš tavęs šypseną ištrauktų, - vėl juokai.
- Na, bet čia nukrypome nuo temos. Ką aš norėjau pasakyti yra tai, kad tu visuomet buvai vienišas. Ir net tokiu būnant tu gebėjai šypsotis ir džiūgauti, tad man kiek keista, kad susirūpinai tik dabar ir drįsai imtis veiksmų, kurių anksčiau niekuomet nebūtum ėmęsis. Vis tik gal kažkiek pasikeitei?

Ji sako tiesą. Aš visuomet buvau vienišas, niekuomet neturėjau pastovios draugų grupės su kuria visur lankyčiaus. Niekuomet nevaikščiojau į klubus, niekuomet nešvenčiau iki paryčių ir niekuomet nebuvau tas su kuriuo būtų malonu linksmintis. Tik nesuklyski - aš nebuvau ir atstumtasis. Niekuomet nepatyriau patyčių ar tuo labiau fizinio smurto. Kvietimų kur nors išeiti būdavo, tačiau aš dažniausiai jų atsisakydavau. Dažnai susilaukdavau replikų „kodėl tu toks? Juk bus labai smagu! “, bet tai buvo tiesa tik jiems. Tai jiems bus smagu, tai jie mėgaujasi keistu kratymusi grojant monotoniškai muzikai. Tai jiems smagu ir malonu kalbėtis, tik dėl kalbėjimo, tai jiems smagu apsvaigti ir kvailioti, o vėliau didžiuotis ir pasakoti apie savo žygdarbius. Jiems, bet ne man. Ir iš tiesų pavydžiu jiems, jokiu būdu nesišaipau ir nekritikuoju. Tiesiog pavydžiu. Mat nejauku ir liūdna man. Nežinau ką daryti, nežinau ką sakyti. Būdamas ten galvoju apie namus, kur galėčiau sėdėti vienas, gurkšnoti ką nors ir tiesiog ramiai būti. Horizontas mano draugas, mintys mano šokių aikštelė, pasąmonė mano šokėja, o tyla mano muzika. Ir man būna taip pat malonu kaip ir tiem, kurie tokie aktyvūs. O tais ypatingais atvejais, kai užplūsta noras ir jėgos rašyti - Dieve, koks malonumas! Tai būna nuostabios akimirkos su žodžių draugija. Tai euforijos metas, besikartojantis maloniausias vakaras. Tad supraski, esu aš melancholikas. Nors kartais ir noriu, bet nereikia man didelės draugijos, ir nors kartais nenoriu, bet reikia man savęs.

- Laura, dėkui tau už arbatą ir už pokalbį. Bet turiu aš eiti.
- Mintys pasiilgo namų šilumos?, - nusišypsojo ji, - Malonu buvo vėl tave pamatyti. Užsuk dar kada nors.
- Dėkui. Man irgi ir būtinai užsuksiu.
- Ne, deja, neužsuksi, - vis dar šypsojos.

Ir ji vėl buvo teisi.

Rodyk draugams

Numero 2

2009-02-13 parašė kazikox


Numero 1 yra va čia: spausti čia.

Aš degsiu pragare. :(

1

O simfonija buvo nuostabi. Negaliu žodžiais apsakyti koks
malonumas ir džiaugsmas glostė mano ausis patogiai sėdint ant tamsiai raudonos
kėdės. Kaip nuostabu rašytojui girdėti ir justi tai, ką jis iš visų jėgų
stengiasi perteikti žodžiais. Esu įsitikinęs, kad tarp muzikantų ir rašytojų,
muzikos ir žodžio yra gimęs niekieno neplanuotas ryšys. Muzikantai stengiasi
muzika papasakoti istoriją, o rašytojai istorija išgauti muziką. Skamba
neįmanomai, tiesa? Išgauti garsus raštu ir papasakoti istoriją nepasitelkiant
žodžių. Vis tik įmanoma. Ir genijai yra tie, kurie sugeba tai padaryti. Šiandien
genijai sėdi ten, priešais mane, ant scenos, su savo dieviškais instrumentais,
pina ir raizgo nuostabią gyvenimo giją. 

Deja, nors ir sugebėjau šią giją pagauti ir įžvelgti joje
gyvastį, bet nesugebėjau išpešti detalių. Jokių minčių ir idėjų neatradau, nors
žinojau, kad jų ten yra. Iš pradžių ramiai, o vėliau nervingai kapsčiausi ir
žvalgiausi, bet – nieko. Paskendau šiame savo ieškojime. Nugrimzdau taip
giliai, į tokį nemalonų transą, kad drįsau išmesti iš rankų tą vilčių kupiną
giją ir net to nepastebėti.
Taip ir klaidžiojau, ieškojau to, ko akivaizdžiai nebėra, visą vakarą. Gal ir
ilgiau būčiau skendęs šiame savęs kankinimo procese, jei ne vienas jaunuolis,
kurį atrodytų visai neseniai mačiau stovintį ant scenos ir, kurį taip
užtikrintai pavadinau genijumi. Stovėjo jis apsirengęs gražiu juodu kostiumu,
glaudė prie savęs tokio pačio kaip ir jis aukščio violončelę ir žiūrėjo
klausiamai.

-         
Pone, pasirodymas jau baigėsi. Jei iš tiesų, jau
gana seniai baigėsi,- prakalbo šis.

Tik tada pilnai atsikvošėjau ir apsižvalgiau. O tikrai, visa
salė buvo tuščia. Ryškios šviesos įkyriai diegė akis, o iš scenos buvo
pašalinti visi instrumentai ir visos kėdės.

-         
Turbūt nereikia klausti ar jums patiko,- vėl
prakalbo jaunasis genijus ir nusijuokė, bet greitai surimtėjo.

-         
Ir kodėl gi jūs padarėte tokias išvadas?

-         
Na, pone, jūs miegojote.

-         
Visai aš nemiegojau. Klausiausi. Ir taip
smarkiai klausiausi, kad jūsų nepakartojamą muziką girdėjau net jai pasibaigus.

Vaikinukui šis mano pasisakymas kažkodėl pasirodė labai
juokingas.

-         
Tai galbūt pats esate muzikantas, jei sugebate
girdėti natas joms neskambant?

-         
Deja ne.

-         
Tai galbūt dailininkas?

-         
Ne. Aš rašytojas. Nerašantis rašytojas.

-         
Bet jei jūs nerašote… Tai kodėl save vadinate rašytoju?-
abejojo manimi jis.

-         
Jei žvirblis nemoka skristi – ar jis jau ne
paukštis? Jei voras nemoka sukti voratinklių – ar jis jau nebe voras?

-         
 Jei
literatas nemoka skaityti – ar jis iš tikrųjų literatas? Jei muzikantas nemoka
groti – ar jis iš tikrųjų muzikantas?

Nutilau. Iš tiesų pasisakiau ne visai teisingai, o ir šie
žodžiai visai nesutapo su tais kuriuos naudojau tūkstantį kartų mintyse pergyventuose
scenarijuose, kuriuose teisinau savo „profesiją“.

-         
Touché,- teatsakiau.

-         
Pone, aš norėčiau parepetuoti. Norėčiau pagroti
pats sau, gal galėtumėt išeiti?

-         
Aš su mielu noru norėčiau pasiklausyti jūsų.

-         
Aš įsitikinęs, kad jums tai nepatiks,-
užsispyrusiai ginčijosi jis.

-         
Baikit šiuos niekus, juk jau girdėjau kokius
stebuklus darote ant scenos. O ir šiaip, juk pats matėte koks menkas iš manęs
klausytojas, paskęstu savo mintyse ir užgožiu jomis bet kokius garsus
!

-         
Na jeigu taip. Bet prižadėkite, kad ir šį kart
vėl nugrimsite. Tik dar giliau,- tarė ir man palingavus galva nusileido žemyn,
tada užkopė į sceną, atsargiai atrėmęs violončelę į sieną atsinešė kėdę ir
įsitaisė joje.

Nors ir prižadėjau
nesiklausyti – negalėjau atsispirti pagundai. Bet dabar negaliu jums
apipavidalinti ir papasakoti kokie garsai pasiekė mano ausų būgnelius jam vos
kartą perbraukus per stygas. Negaliu pasakyti ar šie garsai buvo gražūs ar ne,
negaliu net užtikrintai vadinti to muzika
! Tą laiką kai violončelininkas grojo aš buvau
visiškai atsiskyręs nuo pasaulio. Galbūt užmigau, o gal vėl užsidariau savyje.
Žinau tik tiek, kad jam pradėjus griežti pajutau kažką nemalonaus krūtinėje,
bet tai truko tik sekundę, o galbūt net ir trumpiau. Esmė ta, kad tada aš
dingau. Tas kelias minutes, o gal net valandas, aš nebeegzistavau. Kūnas vis
dar sėdėjo toje pačioje vietoje, tačiau šilumos jame nebebuvo. Tai buvo
tuštumos metas.

O atsiradau aš tamsoje paskendusioje salėje. Negalėjau patikėti, kad violončelininkas paliko mane vieną ir net nesistengė prižadinti. Truputėlį
persigandau ir iš tiesų net kiek nusivyliau. Vis tik po tokio
cliché pokalbio su įkyriu ir ryškiai perdėtai skambančiu mandagumu nori,
nenori – vis viena pasiduodi naiviam manymui, kad pašnekovas jaučia tau bent
tiek pagarbos, kad nepaliktų vieno tamsoje. Net jei tos pagarbos nėra,
perspėjimas, kad išeini turėtų būti natūralus mostas. Laimei durys nebuvo
užrakintos, o koridoriuje švietė ryški lempų šviesa tad išeiti nebuvo sunku. Stambokas
budėtojas išlydėjo mane savo erzinančiai įtariamu žvilgsniu į nakties gelmes.
Mačiau, kad jis trokšta kažką pasakyti, tačiau nedrįso. Ir gerai. Moralas iš
nepažystamo  - ne pati skaniausia
vakarienė.

Ta naktis buvo kitokia, nors ir negaliu
tiksliai pasakyti kodėl. Galbūt dėl to, kad storam dangaus sluoksniui užgožus
bet kokią nuo mėnulio ir žvaigždžių atsispindinčią šviesą, naktis tapo tokia
tamsi, kad net ir geriausios akys nebūtų galėjusios prie jos priprasti? O gal
tai, kad ši tamsa kažkokiomis jėgomis gebėjo nutildyti visus garsus? Visa tai
nors ir prisidėjo, tačiau nebuvo pagrindinė šios nakties unikalumo priežastis.
Pačiame ore slypėjo kažkas svetimkūniško, o gal net derėtų sakyti – jame kažko
trūko. Nesvarbu kaip giliai įkvėpsi ir kaip smarkiai išpūsi savo krūtinę, vis
vien negausi pakankamai deguonies.  Jausmas
išties nemalonus. Tarsi naktis, ilgai laukusi kol išeisi į lauką, staiga čiupo
tave už gerklės ir lėtai, bet užtikrintai, stipriau ir stipriau pradėjo
gniaužti savo pirštus, mėgaudamasi tavo siaurėjančiu kaklu ir bergždžiais
bandymais įkvėpti. Tamsa, tyla ir oras susivienijo ir tapo viena būtybe. Lendanti
man į burną, nosį, ausis, dirginantis akis, lėtinanti širdį. Su ja niekaip
negalėjau kovoti, tesugebėjau bėgti. Nežinau kur. Bet kur. Kur nors kuo toliau nuo
jos. O ji vis sekė ir juokėsi retkarčiais paerzindama, savo šaltais pirštais
pakutenant nosį ar patempiant už ausų. Bėgau, kritau, atsistojau ir vėl bėgau.
Širdis nepasitenkinanti gaunamu deguonies kiekiu mušė greitėjančiu  ritmu, kai tuo tarpu tas pats tuščias oras
pakliuvęs į mane sklaidėsi po organus. Pasklido po plaučius, užpildė visą
stemplę ir dabar, kaip mažas vaikas tyčiojosi iš sunkiai dirbančios širdies.

Vis tik sugebėjau pabėgti. Įgriuvau pro
kažkokias duris ir nuriedėjau stačiais laiptais žemyn. Susitrenkiau galvą, bet
į tai atkreipiau dėmesį tik praėjus kuriam laikui. Giliai, giliai įkvėpiau ir
lėtai iškvėpiau. Negaliu patikėti kaip buvo smagu vėl patirti šį kasdienį
veiksmą. Vėl įkvėpiau ir iškvėpiau. Koks malonumas
!
Galiausiai atsikvėpęs apsidairiau tik tam, kad suprasčiau, kad atsidūriau
požeminiame perėjime, kuris jungė ganėtinai naujas požemines traukinių
stoteles.

Už nugaros pasigirdo trenksmas. Iš tiesų buvo malonu vėl
kvėpuoti ir girdėti, tačiau to jausmo, kad mane kažkokia nakties būtybė vis dar
seka, atsikratyti nepavyko. Užbėgęs už artimiausio kampo nugara atsirėmiau į
sieną. Jaučiau ją artėjant, be jokio garso ji sėlino manęs link, trokštant
užbaigti pradėtą darbą. Išlupau iš šalimais buvusio suoliuko lentą ir vėl
prisiplojau prie sienos. Nesu aš stipruolis, lenta ir taip sunkiai laikėsi.
Žinau, kad ja nakties nesužeisi, tačiau tai buvo spontaniškas judesys,
nereikalaujantis jokio paaiškinimo. Giliai įkvėpiau ir sustingau. Ji jau šalia
ir ji žino, kad aš nepabėgau. Jaučiau ją artėjant, prisišliejus prie sienos ji
besišypsant tikėjosi mane išgąsdinti. Staigus dieglys šone, garsus iškvėpimas,
rėkimas, užmerktos akys ir iš visų jėgų lekiantis lentos galas. Puoliau pirmas
tikėdamasis, kad tada atsiras laiko pabėgti. Mano nuostabai lenta vis tik į
kažką pataikė. Gal būtybė įgavo kažkokią fizinę formą? Išlindau iš už kampo ir
pažvelgiau sau po kojomis. Per pusę sulūžusi lenta gulėjo šalia vyriško
silueto, kurį gaubė ryškiai raudonas kraujas. Rudaplaukio vyro, kuris dėvėjo
tamsius džinsus ir mėlynus marškinius, veidas buvo visiškai suniokotas. Tik
tada aš supratau kas jis toks. Mano auka buvo budėtojas, kuris savo aštriu
žvilgsniu išlydėjo mane iš simfoninio orkestro pasirodymo į netikėtai baisią
naktį.

Priėjau prie jo kūno ir pritūpiau. Kraujas apsupo mane iš
visų pusių ir nudažė batų padus. Koks keistas dalykas, tas kraujas. Koks keistas,
iš tiesų. Raudonas skystis mūsų venose. Dauguma jo bijo, nemėgsta ar šlykštisi,
bet be jo mūsų nebūtų. Kraujas priima mus gimstant, kraujas palydi mus
mirštant. Kraujas tai pradžia ir pabaiga. Štai tikroji alfa ir omega. Štai
tikrasis Dievas. Jis įkvėpia gyvybę ir tuo pačiu ją atima, jis žadina mūsų
jausmus ir vysto sielą. Mūsų mintys, mūsų pasąmonė – viskas paremta krauju.
Negriūčiau visagaliui po kojomis, nebegriūčiau ir visažiniui, bet su mielu noru
paskęsčiau kraujo ežere. Jis sužadina mano ląsteles, įaudrina vaizduotę,
sudirgina protą, išskiria adrenaliną ir išnešioja jį po visą mano esybę. Štai
tas žinojimas, apie kurį taip ilgai svajojau. Štai tos ne tokios jau
paslaptingos visatos paslaptys. Visą gyvenimą žvelgiau į dangų ir meldžiau
žvaigždžių, kai tuo tarpu visą išmanymą laikiau savyje. Jis kiekvieną dieną
vaikščiojo pro mane ir meldė, klykė, kad aš jį išgirsčiau ir surasčiau.
Paieškos baigtos, o ir maldų daugiau nebebus. Šiandien aš tapau tuo kuo visada
norėjau tapti. Pasiekiau harmoniją, visišką nirvaną. Tapau šventu, amžinu.
Nebeliko ribų kurios mane taip varžė. Visas tvirčiausias sienas sutraiškė šis
nuostabus, gražus, šiltas kraujas. Mano pasąmonė, kaip ir aš prieš kelias
minutes, pagaliau sugebėjo giliai įkvėpti. Vaizduotė atbudo ir atsidavė man
kaip karščiausia mylimoji. Drebančiomis rankomis išsitraukiau mažą užrašų
knygelę su tušinuku ir pradėjau rašyti. Vienu keliu atsirėmęs į grindis, ant
kito kelio pasidėjęs knygutę išliejau save ant murzinų lapelių. Mano vaizduotė
man visiškai atsidavė, nesipriešino, kad ir kaip ją spausčiau. Niekada gyvenime
nepatyriau tokio malonumo. Šiam žmogui, mano aukai, nuo kurio neseniai bėgau
dabar buvau visiškai atviras. Šnekėjau ir juokiausi, murmėjau keisčiausius
žodžius ir svarbiausia – rašiau! Akimirksniu užsipildė vienas lapas, kitas.
Teko mažinti, siaurinti raštą, o galiausiai prirašius visą knygelę aprašiau jos
viršelį. Ši trumpa maloniausia mano gyvenimo akimirka iš tiesų truko ne
minutes, kaip maniau pradžioje, bet valandas. Kaip greitai bėga laikas kai smaginiesi! Bet pagaliau teko liautis.
Atsisėdau prie sienos ir užsimerkiau. Širdis, visą šį laiką plakusi neapsakomu
greičiu, pradėjo lėtėti, adrenalinas išsisklaidyti, o vaizduotė ilsėtis. Atsidusęs
atmerkiau akis ir pažvelgiau į šalia tįsiojantį negyvą kūną. Jis mane
išlaisvino, paaukojo save, kad būtų išpildytas mano giliausias troškimas. Tai
jo kraujas parodė man kelią.

-         
Dėkui,- tesugebėjau ištarti drebančiu balsu, o
tada pagriebęs šalimais gulėjusią knygutę įsidėjau ją į kišenę ir lėtai užlipęs
laiptais patraukiau namų link.

Rodyk draugams

Numero 1

2009-02-10 parašė kazikox


Šūdas šūdui nelygus.

Prologas

Jeigu tik galėčiau iš pasaulio priimti atsakymus, kuriuos
jis taip įkyriai man siūlo… Kaip norėčiau, kad kiekvieną mano žvilgsnį
palydėtų vis naujas žinių srautas, atskleidžiantis kiekvieną detalę, nesvarbu,
malonią ar ne, svarbią ar menką. Pažvelgčiau žemyn ir susiraukęs griebčiau sau
už iš skausmo plyštančios galvos, kurią staiga užpuolė neklausti klausimai ir
nesuvokiami atsakymai. Tada įsidrąsinęs greitai mestelčiau žvilgsnį į dangų ir
išprotėčiau dėl nežinojimo, kuris staiga prarado savo negatyvią reikšmę. Nes aš
nors ir nesu pats protingiausias personažas šiame iškrypusiame vaidinime, bet
ir nesu toks kvailas, kad leisčiausi būti užvaldomas aklos arogancijos. Esu
įsitikinęs, kad dar jokia siela netrypė šios nudėvėtos žemės, kuri galėtų suvokti
visatą tokią, kokia ji yra iš tiesų. Tad išprotėjimas, manau, būtų logiškiausia
žmogaus reakcija į tokios mano užgaidos išpildymą. Turbūt skambu kaip beprotis.
Leisk paaiškinti šį keistą mano troškimą išprotėti.  Tokie keisti mano norai nėra išvystyti
vaikiško smalsumo. Oi ne. Tai labiau noras suprasti ir suvokti, kad aš esu
teisus, o kiti klysta.  Ar gi nebūtų
ironiška, jei žmogus, įgavęs visas visatos žinias, būtų iškart užvadintas
bepročiu? Man tai be galo juokinga. O ir puikiai visi žinom, kad taip ir
įvyktų. Iškristum iš „normalaus“ žmogaus ribų, kurias galas žino koks padaras
nubrėžė, ir taptum vienas iš jų. Uždarytų į vienutę, girdytų eksperimentiniais
vaistais ir dėtųsi, kad gali tau padėti. Tikra komedija! Ir apskritai tas žodis „beprotis“ man
nesuvokiamas. Netikiu, kad yra žmogus su protu. O ir pats „išprotėjusio“
žmogaus įvaizdis toks netikras. Niekad neprakalbantis, užsidaręs žmogelis,
kuris nieko daugiau nedaro kaip vaikšto iš kampo į kampą, valgo ir tuštinasi. O
iš kur tu gali žinoti kas dedasi jo galvoje? Jo pasąmonėje? Galbūt jis išugdė
visišką sielos ramybę? O gal jis, ne taip kaip aš, vis tik sulaukė savo
giliausio troškimo išpildymo ir dabar gyvena absoliučioje harmonijoje? Jei aš
būčiau religingas ir tikėčiau dievais, matyčiau šią nuostabią būtybę kaip visažinę
ir morališkai tobulą. Kuri suprastų klausimų egzistenciją, tačiau niekada jų
jai neprireiktų. O ir iš šių žinių turėtų tobulą juodo ir balto, gėrio ir
blogio sampratos sistemą.  Manau, kad tai
pagrindiniai bruožai lydintys tą keistą žodį Dievas. Jei dabar pat iš dangaus
nusileistų švytintis padaras ir vienu rankos mostu sunaikintų pusę žmonijos,
kitu išgydytų išlikusiuosius ir trečiu atstatytų gyvenimo pusiausvyrą, kuri
buvo taip niekingai sugriauta – vis tiek neprisiversčiau ją vadinti Dievu. Ir
jei šalia jo ateitų lieknas, kuprotas žmogelis rankoje laikantis prakąstą
obuolį, nemosikuotų rankomis ir nerodytų jokių stebuklų, tik lėtu, girgždančiu
balsu išleistų visą visatos išmintį, visą kas teisinga ir neteisinga, kaip yra
ir kaip turėtų būti – aš griūčiau jam po kojomis ir lemenčiau visas maldas,
kurias dar prisimenu nuo vaikystės. Ir vadinčiau jį Dievu, ir atsiduočiau visas
be jokios abejonių kruopelės. Matai, žmogau, 
ne jėga mane taip domina ir žavi, ne judesiai ir ne stebuklai. Žinojimas
yra tai kas skatina mane gyvent.

Štai tokios mintys mane aplankė šią naktį. Sėdžiu ant
palangės ir apžvelgiu dangaus skliautą. Kartą, antrą, trečią, bet svajos
išlieka svajomis. Ir matyt taip jau atsitiko, kad joms nelemta susipinti su
realybe. Tai jau ketvirta mano bemiegė naktis. Pirmąsias dvi kaip absoliutus
kvailys kovojau pats su savimi ir bandžiau jėga priversti save užmigti. Būtų
užtekę tik užsnūsti, tačiau ir to nesulaukiau. Vakar ir šiąnakt darau tai ką
jau minėjau. Sėdžiu ir žvalgausi. Naiviai kažko laukiu. O ir išgauti idėjų,
kurias būtų galima pritaikyti naujai novelei, būtų visai neblogai.

Esu aš rašytojas. O jei tiksliau norėčiau tikėti, kad esu
rašytojas. Tik yra viena problema, kuri kelia abejones šios mano, pačio
pasiskelbtos profesijos tikrumu. Rašytojai rašo. Aš ne.  Man tai prieš keletą mėnesių tapo neįveikiamu
barjeru. Tarsi koks vagis naktį įsibrovė ir pavogė mano ir taip menkutę
motyvaciją, norą ir sugebėjimus išspausti taisyklingus žodžius. Kad ir žodį, aš
net vieno žodžio negaliu išgauti!
Sėdžiu valandų valandas priešais tuščią, linijuota lapą ir tik dūsaut tesugebu.

Bet rytoj bandysiu spręsti šią įkyrią problemą. Galutinai
nusprendžiau, kad pavargau trypinėti iš vieno kambario į kitą ir nesulaukti
rezultato. Per šias bemieges naktis turėjau nemažai laiko pasikapstyti savo prisiminimuose
ir įžvelgti tai kas vaikystėje truputėlį mane stumtelėdavo ir išlupdavo
fantazijos grūdelį iš kurios išaugdavo menkas, bet vis tik gyvas kūrinys. Be
abejo atsiduoti į muzikos glėbį jau bandžiau, bet įrašai nebeturi tokio
poveikio, kokiu jie kažkada galėjo didžiuotis. Tad rytoj keliausiu jos
klausytis gyvai. Tyrūs garsai gal vis tik pasės gyvų vaizdų mano pasąmonėje. O
tuo pačiu tikiu, kad pagaliau išjudinus sustingusį rašalą parkeryje ir išliejus
vidinį spaudimą ant nekalto popieriaus lapo, sugebėsiu atsipalaiduoti ir
pajusti nuostabius miego malonumus, kuriuos jau po truputėlį pradedu pamiršti.

Bet tai tik rytojaus planai. Iki ryto dar geros dvi
valandos, o už lango vis dar šypsosi horizontas ir kaip mažas šuniukas prašyte
prašosi būti paglostytas mano akių.

Rodyk draugams

Fortepijonas

2008-12-18 parašė kazikox
FORTEPIJONAS

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas. Fortepijonas
išgaunantis visus jausmus. Šalia jo sėdėjo ir švelniai klavišus glostė
jaunas vaikinas. Ryškiai saulės šviesai krentant į kambario vidų ir
apklojant pianistą, jo ir taip blyškios odos spalva susitapatino su
instrumento. Balta ir tyra. Mažais, spalvotais, lipniais lapeliais
buvo  išklijuotos visos sienos. Ant kiekvieno jų užrašyti vieno žodžio
priminimai, kurių nevalia būt užmiršti. Skirtingas šriftas, skirtingas
dydis, skirtingas žodis, panaši reikšmė. Ne viena ir ne dvi rankos juos
čia klijavo. Šimtai ir tūkstančiai ėjo ir eina, vykdo tai kas
neišvengiama. Ir tu čia buvai. Ir tu užlipinai. Ir vėl sugrįši. Visi
mes grįžtame.

Lapelius apgroja jaunasis muzikantas, kiekvienai raidei paskirdamas
skirtingą garsą. Negraži ši muzika, skambanti ir virpinanti plonas
sienas. Dar niekas nepagyrė muzikanto, dar niekas nepatapšnojo jam per
petį ir nepadrąsino. Visi tik ateina, priklijuoja lapelį ir išeina.
Nauji veidai dar sustoja, įsiklauso, tačiau tada susiraukia,
priklijuoja dar vieną ir išeina. Vieni supyksta, kiti išsigąsta, dar
kiti bjaurėjasi.

Visi teisia ir vertina. Jie žvelgia į tave ir lygina. Neliks
nepastebėtas tavo žilas plaukas, neliks nepakomentuota tavo griūtis,
nebūsi vienas iš mūsų, nebūsi ir vienas iš jų. Sekundė akių kontakto –
ir tu jau pažymėtas. Tave priėmė, įvertino, palygino ir nuteisė. Neturi
teisės skųstis. Neturi teisės gintis ar prašyti atleidimo, antro,
trečio, aštunto karto. Turi teisė atsakyti tuo pačiu. Užklijuoti tiek
pat, o gal ir daugiau etikečių savo sekundės varžovui.

Kvailas. Negražus. Įkyrus. Purvinas. Smirdantis. Neįdomus. Prastas.
Blogas. Išsigimėlis. Vienišas. Nepopuliarus. Netiesus. Pasipūtės.
Pavargęs. Silpnas. Užsispyręs. Bevertis. Pilkas. Tuščias. Absurdiškas.
Nevertas. Ištįsėlis. Mažius. Storas. Plonas. Neprotingas. Idiotas.
Neturtingas. Užsisklendęs. Beraštis. Beprotis. Nemėgstamas. Godus.
Mamyčiukas. Kietaširdis. Nesupratingas. Bejausmis. Nesuprantamas.
Nuobodus. Lėkštas. Šlykštus. Melagis. Neįsimintinas. Niekam
nepatinkantis. Sugedęs.

Galiausiai nebeištveri ir parklumpi. Pavargęs ir nuteistas.
Nuvertintas, bet gyvas. Rankomis atsirėmęs į žemę svyruoji ir lėtai
pakeli galvą. Prieš akis pamatai kitą, kuris kaip ir tu alsuoja arti
žemės.

Išlepęs. Silpnas.

Jis pargriūna, o tu atsistoji. Atsistoji tik tam, kad prisišlietum
prie žemės, o tada vėl kiltum. Siektum ir nepasiektum. Geistum ir
negautum. Tavo lapeliai dar neišseko, tad stok ir lipink. Ženk į vidų
ir vertink sielos pianistą. Užrašyk jo nesavanaudišką nuodėmę ir
užklijuok ant nugaros. Ir būki tikras, kad jis tave supras ir priims.
Neliksi nepastebėtas, tapsi nauja nata beribėje penklinėje. Ir bus tau
skirtas liūdnas minoras su viršuj plevėsuojančiu bemoliu. Išgirski
muziką kurios dalimi tu esi. Pasibjaurėk ir pabėk arba suvok ir tik
tada suskubėk.

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas.
Fortepijonas išgaunantis visus jausmus. Šalia jo sėdėjo ir švelniai
klavišus glostė senyvas, pavargęs senelis. Ryškiai saulės šviesai
krentant į kambario vidų ir apklojant senį, jo ir taip blyškios odos
spalva susitapatino su instrumento. Mažais, spalvotais, lipniais
lapeliais buvo  išklijuotos visos sienos, visos grindys ir lubos,
pianinas ir pats pianistas. Ant kiekvieno jų užrašyti vieno žodžio
priminimai, kurių nevalia būt užmiršti. Skirtingas šriftas, skirtingas
dydis, skirtingas žodis, panaši reikšmė. Ne viena ir ne dvi rankos juos
čia klijavo. Šimtai ir tūkstančiai ėjo ir eina, tačiau visai greit
privalės sustot. Greitai liausis chaotiška muzika ir bus saugu mums
įeiti. Ateiti, nurankioti lapelius ir geru žodžiu paminėti pianistą
savo gyvenimą pragrojusį beritme muzika.

Bet kaip aš norėčiau, kad atsirastų būtybė. Nė graži, nė bjauri.
Nusileistų ir pakiltų, ir žengtų savo kreivom kojom visų miestų gatvėm,
ir atvirai, praskėtusi rankas, delnus atsukusi dangaus link, priimtų
visų akis. Padaras, kuris būtų teisiamas viso pasaulio, kuris surinktų
visus mūsų neištartus žodžius ir neatsakytų tuo pačiu. Kaip norėčiau,
kad gimtų ši alfa ir omega iš suskilusio asfalto ir dūstančio oro, ir
atneštų vieniems pabaigą, kitiems pradžią, visiems teisybę. Ji
nesileistų būti kaltinama ar teisiama, o ir pati to nedarytų. Ji
tiesiog būtų. Tyliai, užsimerkusi žingsniuotų ilgais keliais
besišildydama visų žvilgsniuose. O tada mes suvoktume, kas turi išeiti,
o kas likti. Stovėčiau ir verkčiau jei ji imtų tuos, kuriuos ką tik
pats keikiau, o mane paliktų stovėt toje pačioje vietoje kaip ir dabar.
Verkčiau iš džiaugsmo ir gailesčio kitiems, ir toliau gyvenčiau taip
kaip gyvenu, nes taip būtų teisinga. Parklupčiau ir klausčiau, kuo gi
aš tapau, jei būtybė durtų į mane pirštu. O brangiausias drauge, aš
išeinu. Atsisveikinčiau ir iškeliaučiau į ten kur negalėčiau klysti. Į
tuštumą žygiuočiau kartu su naujos eros pradžia, kur galėčiau ilsėtis
ir niekuomet nebeklausinėti koks turėčiau būti. 

Ir tada žmonija būtų apvalyta. Duotas naujas šansas, su sąlyga, kad viskas bus pradėta nuo pradžių.

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas.
Fortepijonas išgaunantis visus jausmus. Šalia jo ant mažos kėdutės
šiltai įsuktas į minkštą audeklą ramiai miegojo mažas kūdikis. Ryškiai
saulės šviesai krentant į kambario vidų ir nušviečiant tuščias, baltas
kambario sienas mažylis atrodė kaip mažas rausvas taškelis ant balto
popieriaus. Švarūs, naujutėliai fortepijono klavišai nekantravo kada gi
užaugs jaunasis pianistas ir kokią muziką jis jais išgaus.

Kūdikis truputėlį pasimuistė ir pravirko. Šalia jo stovėjo žmogus,
kuris pažadinęs mažylį lėtai išėjo iš kambario. Ant mažylio audeklo
buvo priklijuotas mažas geltonas lapelis su kreiva rašysena išraižytu
žodžiu.

PRASTAS.

Ir tokia buvo jaunojo pianisto pirmoji gaida.

Rodyk draugams

Gkiulmaar legenda

2008-11-24 parašė kazikox


Gkiulmaar legenda


Esti legenda apie mažą miestelį egzistuojantį dar nuo
ankstyvos Romos laikų. Apsupta stačiausių kalnų jį su išoriniu pasauliu
vienintelis siauras kelias, o ir tas klaidžiojantis per tamsių miškų nežinomybę
ir srauniausias upes, jungė. Šio miestelio gyventojus siejo keistas ir
nesuvokiamas tikėjimas, kuris juos vienijo stipresniu ryšiu nei kokių žydų ar
krikščionių.  Šio tikėjimo nesugebėjo
palaužti jokie bandymai įpiršti monoteistinio pagrindo religiją. 

 

Legenda byloja, kad šį keistą kampelį, tuo metu turėjusį
ausį rėžiantį „Gkiulmaar“ pavadinimą, kartą užtiko vienas Vatikano pasiuntinių
keliaujant iš Galų į pietus. Šį atradimą jis priėmė milžiniška nuostaba ir
išgąsčiu, mat apie jo egzistavimą nebuvo nieko girdėjęs, be to jis, nors
dešimtis metų ėjas tuo pačiu keliu, niekada nebuvo užėjęs šios gyvenvietės.
Apgobtas smalsumo ir dviejų savaičių kelionės nuovargio pasiuntinys nusprendęs
nakčiai ten apsistoti. Jo nuostaba su kiekviena sekunde artėjant miestelio link
tik stiprėjo. Pastatai buvo persmerkti jokiai iki šiol jo matytai kultūrai
būdingų bruožų. Aštrūs kampai, lygus paviršius, laiptuotas piramides
primenantys stogai. Kiekvieną kampą saugojo groteskiškos statulos
vaizduojančios nematytas būtybes išsiskiriančias savo dydžiu, galūnėmis ir
baisiausia – veidu, o gal derėtų sakyt snukiu. Vienų padarų veidai buvo
gąsdinančiai panašūs į žmonių, tačiau skirtumų vis tik vyravo. Padarų veiduose
neegzistavo jokios simetrijos. Tarsi vargšai Siamo dvyniai besidalijantys vienu
veidu, bei jausmu. Pykčiu, baime, neapykanta. Kitų padarų snukiai priminė
laukinių žvėrių – vilko, tigro, tačiau ir čia būta skirtumų. Iltys neišpasakyto
ilgumo, kyšojo iš rankų bei kojų, burnos bei nugaros. Kojos,  tarsi voro, augančios iš nugaros su plačiais
padais, vertė baimę kaustyti atklydusį pašalietį. Trečio tipo padarai
pasiuntinį išgąsdino labiausiai, nors savo forma jie buvo labiausiai panašūs į
žmones. Šie susirietę, kuproti gyviai nedėvėjo jokio veido. Bedieviai,
bedvasiai. Tuštumą skleidžiančios jų galvos stebėjo atklydėlį. Bet kaip šios
marmurinės statulos gali stebėti? Tuo labiau 
kai jos nenešioja akių, kur akys turėtų rastis!

 

Aukščiau visų padarų kybojo žmogus. Šį kartą tikrai žmogus.
Bet jis - suriestas per nugarą taip, kad pėdomis beveik liečiąs galvą, kabojo
pakabintas penkių kablių. Du einantys per achilo sausgyslę, du riešą kiaurai
veriantys ir penktas per kaklą, už stuburo mat besikabinantis.

 

Nepadėjo ir tai, kad miestelis buvo pustuštis.
Beklaidžiojant jis pamatė, kad tik didesni pastatai buvo tokie išpuošti ir didūs.
Pastogę teikiantys nameliai buvo nušiurę, sudžiūvusio medžio sienos, bei
šiaudiniai stogai. Tik po valandų klajonės jis sugebėjo aptikti Gkiulmaar
gyventojus. Šie klūpojo aplinkui milžinišką, atrodė, tamsumo užlietą skylę. Patys
gyventojai apsirengę purvinus skarmalus dėvėjo blyškiai pilką odą, jų veidai
ištįsę ir bejausmiai, akys tamsios ir tuščios. Kai kurie jų murmėjo, kai kurie
retkarčiais suklykdavo, tačiau visi kartojo tuos pačius žodžius, kurie galėjo
reikšti tik nepažįstamą maldą. 

 

Nėra žodžių galėsiančių apibūdinti kaip išgąsdino ir tuo
pačiu papiktino vargšą pasiuntinį šis reginys. Jei ne baimė pasiekusi jo
ištvermės kulminaciją, jis būtų prakeikęs visus čia esančius savo Dievo vardu.
Eretikai! Nusidėjėliai! Pabėgti iš gyvenvietės nebuvo sunku,
kadangi gyventojai nesiteikė parodyti nė menkiausio dėmesio į svetimšalį. 

 

Sakoma, kad klajūnas, grįžęs į gimtinę, puolęs ant kojų
prieš savo valdovą išsakė visą savo kelionę skirdamas ypatingą dėmesį keisto
miestelio apibūdinimui. Jis pasakojęs apie keistus pastatus, bei statulas,
besielius gyventojus ir pelenais persmelktą orą. Jis taip pat, varomas
neaiškaus pykčio ir neapykantos kitatikiams, papasakojo, kaip gyventojai esą
niekinę krikščionišką Dievą, Jėzų bei jo mokymus. O baisiausia, kad jie iškasę
giliausią duobę, jungiančią pragarą ir žemę, ir besišaukią demonų būrius. Kas
žino kokias nelaimes jie gali prišaukti!

 

Valdovą išgąsdino ir papiktino šios naujienos. Jis iškart
įsakęs surinkti visus vyrus ir iškeliauti išžudyti visus, suniokoti ir
sudeginti, sunaikinti visą Gkiulmaar ir apylinkes gyvenvietes. Visiškai
sutrypti ir išniekinti jų religinės paskirties daiktus. Iš jų buvo atimta teisė
egzistuoti.

 

Kelių šimtų vyrų grupė apsiginklavusių ietimis, kardais bei
lankais, apsirengusių tvirčiausiais to meto šarvais išpuoštais gražių ornamentų
supančių kryžių iškeliavo šiaurės link. Kartu su jais į miškų platybes žygiavo
pasiuntinys, nenorėjęs praleisti tokio nuostabaus ir gražaus reginio, kai Dievo
pasiekėjai baudžia nusidėjėlius. Kariauną apdainavo ir pamylėjo visos miesto
moterys, vyrai džiaugsmingai tapšnojo jiems per nugaras, piemenys stebėjosi ir
grožėjosi išvykstančia stiprių didvyrių grupe. Vyskupai visus palaimino ir
pamojo eiti vykdyti šio kilnaus darbo, kuris užkrito jiems ant pečių. Aukštuomenė
žadėjo, kad viskam pasibaigus bus surengta trijų dienų šventė, už kurią sumokės
jie patys.

 

Neilgai truko kai iš už eglių išniro Gkiulmaar žemės.
Niūrios ir negyvos, tokios kokios jos buvo anksčiau. Kariai nedelsė, išsitraukę
kardus, rėkdami ir įniršio užvaldyti įpuolė į miestą.  Miesto centre prie tos pačios milžiniškos
skylės klūpojo Gkiulmaar gyventojai. Šie, kaip ir anksčiau, nerodė jokio
dėmesio užpuolėjams. Stojo tyla, o po jos kraupūs ir neužmirštami beginklių
gyventojų skausmo pripildyti riksmai. Skerdynės prasidėjo. Nebuvo nieko
pasigailėta. Ant žemės krito visi – moterys ir vaikai. Vienas žudymas peršoko
prie kito ir taip kurstė krauju paremtą grandinę. Kūnai buvo niekinami –
sukapojami bei išmėtomi, ant jų buvo šlapinamasi ir spjaudoma. Prie klykiančių,
žaginamų moterų stovėjo vyras besimeldžiantis, kad šią velnio išperą išvytų ir
pragarą. Galiausiai, kai miestelyje nebeliko nė vienos pulsuojančios širdies
buvo pradėti deginti namai, bei šventyklos. Statulos nuverstos, kardais bei
kirviais apskaldytos ir galiausiai įmestos į duobę prie kurio visai neseniai
meldėsi dar gyvi kitatikiai. Gkiulmaar nebebuvo.

 

Vienintelis dalykas kurio nepavyko kariams sunaikinti buvo
duobė. Jie maišais nešė tonas smėlio, tačiau viso to buvo negana užlopyt šią
velnišką skylę. Jėgos išseko ir jie buvo priversti pasiduoti.

 

Kariai apsistojo netolimame kaimelyje kur jie šventė dvi
paras. Midaus pripildytus medinius bokalus kilnojo ir prie barzdotų lupų glaudė
iki pat kitos dienos aušros. Vakare vaišinosi didelėmis kiaulienos vaišėmis, o naktimis
šilumos ieškojo moterų glėbyje. Vietiniai iš pradžių išgirdę kokį žygdarbį šie
įvykdę persigando, tačiau vėliau atsidavė šventės pagundoms. Tik pirkliai
retkarčiais veždavę savo prekes Gkiulmaar neatrodė labai patenkinti. Tačiau šie
piktinosi ne dėl prarastų gyvybių, bet dėl prarastų pirkėjų, kurių dabar teks
ieškoti traukiant nežinomais keliais į rytus. Midus, moterys ir maistas. Taip
buvo minima Gkiulmaar pabaiga.

 

Po dienos jie išvyko gimtinėn. Kelyje dalinosi lemtingos
nakties įspūdžiai, garsiai mimikavo žuvusiuosius ir negalėjo užgožti jaudulio,
kaip smarkiai jie nekantravo sugrįžti namo. Dar didesnės šventės, dar didesnė
puota, o svarbiausia neišdvėsianti garbė gimtainių akyse. Vyrai išalko ir
ištroško kas dar labiau paskatino juos paspartinti savo žingsnius.

 

Galiausiai jie pasiekė kalvą nuo kurios pažvelgus žemyn
matysis visa nuostabi karalystė, visoje savo didybėje ir puošnume. Šis vaizdas
visada pasitikdavo iš šiaurės grįžtančius karius ir buvo tarsi pirmas ženklas,
sveikinąs sugrįžus namo. Tačiau pasiekus viršūnę kariai išvydo ne tai ko
tikėjosi. Gynybinė siena, pastatai, šventyklos – viskas buvo suniokota. Žemė,
kadaise buvusi šventa, tapo juoda sudžiūvusia anglimi. Dangus, kadaise buvęs
toks ryškus, dabar buvo juoda jūra su nesiliaujančių žaibų gausa. Oras, kadaise
toks gaivus, virto pelenais, o ežeras, toks gilus ir platus, dabar tebuvo
išdžiūvusios žemės lopinėlis. Nebeliko ir šeimų, bei draugų, kuriuos taip
išvysti troško kariai. Dingo gyvūnai ir paukščiai, kažkada galėję laisvai
klajoti. Mirtis įžengė į karalystę. Pragaras smogė jos gyventojams. Stiprus ir
pasiturintis miestas buvo ištrintas.

 

Sekančios trys dienos per kurias turėjo vykti didi šventė
tapo gedulu. Vieni kariai neištvėrę netekties patys sau atėmė gyvybę. Dauguma
išprotėjo. Dienų dienas jie sėdėjo ir spoksojo nuo kalvos, nieko nesakė,
nesipiktino ir nedejavo. Verkė ir žiūrėjo.

 

Penktą dieną juos pasiekė žinia apie užsimezgusią gyvybę
Gkiulmaare. Piemenys pasakojo matę prie milžiniškos duobės beklūpančius
išblyškusius žmones ir tai, kad per naktį išaugdavo du ar trys nauji pastatai.
Gkiulmaaras vėl gyvavo. Už jų gyvybę buvo paaukoti jų skriaudėjai.

 

Štai tokia ta keisto miesto legenda.

Rodyk draugams

Menas

2008-09-09 parašė kazikox


Labdien,

Taigi mokslo metai prasidėjo,
kartu su mokykla atplūdo projektai, rašiniai ir sušikti dvejetai. Gaila negaliu skirti daugiau dėmesio blogui.

Tad, kad parodyčiau, kad aš vis
dar gyvas įmesiu savo lietuvių kalbos rašinį. Temos buvo:

a) Menas daro žmogų geresnį.

b) Menas padeda žmogui pakilti virš kasdienybės.

c) Lėtasis ir greitasis kultūros penas.

Jamam antrą ir bandom pilstyti iš tuščio į kiaurą.

Tema: Menas padeda žmogui pakilti virš kasdienybės.

Rašinys

 

Menas, šiais laikais, yra
neatsiejama mūsų dalis. Kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje mes stebime ir
„vartojame“ vizualinę, garsinę ar dvasinę meno išraišką. Tai reiškinys, kuris
tapo viena iš pagrindinių kultūros sudedamųjų dalių, bei žmogaus bruožu,
išskiriančiu mus nuo kitų.

Priežastis kodėl menas įgavo
tokią galią yra nematoma, tačiau jaučiamas ryšys jungiantis meną ir mūsų
pasąmonę. Tas ryšys padeda mums suvokti ir įvertinti, o, galbūt, galiausiai
sutapatinti su individu, žiūrimą, klausomą objektą. Mes atmetam arba priimam
meno kūrinį, priklausant nuo to kaip glaudžiai jis susijęs su mūsų asmenybe. Galiausiai,
nuo šio ryšio stiprumo priklauso kaip mes interpretuosime menininko kūrinį.
Net, atrodytų, primityvus obuolio ir ąsočio piešinys, kurį mes piešėme šimtus
kartų dailės pamokose, gali iššaukti neapsakomai realų vaizdą ar net vaizdinių
seką, pagrįstą mūsų prisiminimais, o gal tiesiog fantazijomis, mūsų pasąmonėje.
Paveiksle esanti scena vaizduotėje tarytum realizuojasi ir mes interpretuodami
sugebame įžvelgti pačias mažiausias detales, apie kurias pats autorius galbūt
net nepagalvojo. Paprasčiausias obuolio paveikslas stebėtoją ir vertintoją gali
perkelti į kaimą, kur į kambarį pro apdulkėjusį langelį skverbiasi ir ant seno
medinio stalo nugula saulės spindulėliai, kur ore vyrauja jaukus midaus kvapas,
ąsotyje tyvuliuoja šviežias pienas ir netoliese girdisi tiksinčio laikrodžio
rodyklės. Taip vaizdinis menas sugeba iššaukti ir sukelti tiek vizualinę, tiek
garsinę, tiek dvasinę stimuliaciją. Ir visa tai sukelia piešinys. Tik
pagalvokit kokius darbus nuveikia mažiau į detales besigilinančios, tačiau
daugiau apimančios meno išraiškos.

 Knyga, muzika – tai du labai skirtingi, o ir
tuo pačiu panašūs, neapsakomai daug įtakos turintys kasdieniai dalykai. Kiek
kartų esame girdėję „ši knyga pakeitė mano gyvenimą“, kiek kartų esame regėję
žmones visiškai paskendusius į žodžiuose pasislėpusį pasaulį? Knygose slepiasi
ne tik pasaulio mįslės, tačiau ir savęs paieška. Skaitant mes aptinkame ir sau
priskiriame mums artimus reiškinius. Skaitant mes formuojame savo sielos formą.

Muzika, mano manymu, yra pats
stipriausias faktorius įtakojantis jaunimą. Muzikos galia supanti paauglius yra
puikiai matoma plika akimi. Jaunimo apranga, požiūris, jų idealistiniai
judėjimai yra tiesiogiai susijusi su muzika.

Tokia meno įtaka ir svarba, vėl
gi paaiškinama meno ryšiu su žmogaus pasąmone. Žmogaus gyvenimą lydi
pasikartojantys veiksniai, kurie galiausiai tampa nuobodžia, įkyria rutina. Ši
kasdienybė, kartais praskaidrinama trumpu nuokrypiu nuo pagrindinio kelio, su
kiekviena diena vis pilkėja, kol galiausiai tampa didele pilka mase, kuri ant
kelių maldauja bent truputėlį naujų spalvų. Netikėti pabėgimai nuo rutinos būna
per daug menki bei reti, kad sėkmingai paįvairintų žmogaus gyvenimą. Būtent
todėl žmogus atsigręžia į meną. Į jokių suvaržymų, jokių rėmų neturinčią sferą.
Ši sfera – tai tarsi šviežias oras dūmuose paskendusiems plaučiams. Ištrūkimas
iš visuomenės ir net iš pasaulio nustatytų taisyklių sukelia neapsakomą laisvės
pojūtį. Realybėje iš rankų iškritęs obuolys greitai trenktųsi į grindis – tai
neišvengiama. Tačiau čia, jis gali kyboti ore, suskilti į daugybę mažiausių
dalelių ir atskleisti tikrąją obuolio savininkę – kirmėlėlę, išsikapsčiusią sau
namus. Be abejo visa tai netikra ir vyksta mūsų vaizduotėje, tačiau pasąmonės
gebėjimas interpretuoti meną sugeba sukelti pačius tikriausius pojūčius bei
jausmus ir įtikina individą, kad šis vaizduotės žaismas yra toks pat tikras
kaip ir visi kiti taip gerai pažįstami gyvenimo reiškiniai. Šis atsidavimas
savo pasąmonei trunka neilgai, tačiau šio įvykio realumas, jo įspūdingumas,
artimumas bei prieinamumas leidžia mums efektyviai pailsėti nuo kasdienybės.
Gali teigti, kad šiandien įvyko pats nuostabiausias įvykis. Ne kitiems, bet tik
tau – ir to užtenka.

Menui mes patys įteikėme
neapsakomą galią ir atsidavėme jam visa savo būtimi. Jam atidavėme atsakomybę
globoti mūsų kaukių nedėvinčias sielas. Žmonės, ieškodami laisvės, galiausiai
nuleido rankas ir užleido savo ieškotojo pozicijas aukštesnei esybei. Esybei,
kuri be žmogaus neištvertų net sekundės – kaip ir žmogus, be jos. Manau šis
globėjas atliko ir atliks visas savo, kaip tėvo pareigas. Jis girs, mokys ir
niekada mūsų neapleis.

Rodyk draugams

Gilmoras

2008-08-10 parašė kazikox

Ola!

Tai gi, pagaliau grįžau iš Londono. Negaliu sakyti, kad džiaugiuosi, bet meluočiau jei sakyčiau, kad labai liūdžiu. Pasakysiu tik tiek, kad mokslai praėjo gana sklandžiai. Visai greitai (tikiuosi) bus naujas, normalus blogo įrašas, o dabar mažutėlė proza, kuri, nors ir menkais ryšiais, susijusi su „PIRMAS“ apsakymu.

Bet prieš tai…

Okt rašė:


Tik man,kaip katalikei, nepatiko religijos menkinimas.

Dėkui. O man, kaip žmogui, kuris šokinėja nuo egnostiko iki užkietėjusio ateisto ir antireligingo, religijos menkinimas buvo viena smagiausių vietų. Pardon, bet toks jau esu. Esu prižadėjęs keliems artimiems draugams įrašą apie religiją, ten truputėlį plačiau papasakosiu savo poziciją šia tema ir kodėl aš jos laikausi. Nieko įžeidžiančio nenoriu pasakyti, gerbiu ir tikinčius ir ne. Atsiprašau, jei per aštru vietomis buvo.

Oni rašė:

 Tik neužmik ant laurų. ; )

Neužmigsiu. Tų laurų per mažai, kad galėčiau ant jų  patogiai išsimiegoti. :]

Ir šiaip – visi komentarai teigiamai nuteikė. Dėkui už gerus žodžius.

 

Gilmoras

 

Rašydamas šiuos žodžius nesu tikras, kad esu vis dar tas pats Frankas Idenas ,kurį sukūrė mano, dabar kažkur po Prancūzijos žeme besiilsintys tėveliai. Nesu tikras, kad esu tas pats Frankas su kuriuo teko sugyventi jau keturiasdešimt aštuonerius metus. Nuskambės pernelyg optimistiškai, jei sakysiu, kad stoviu ties suvokimo ir beprotybės riba, mat visi ženklai rodo, kad ta riba jau gerokai nutolusi nuo manęs. Kažkur ten, man už nugaros, ji seniai buvo peržengta ir paslėpta ilgo, siauro beprotybės kelio, kuriuo žengiu jau ketvirtą savaitę. Negaliu užtikrinti, ponai, kad mano drebančia ranka nerangiai nutapyti žodžiai yra faktai ir turėtų būti priimti kaip visiška tiesa. Mano išgyvenimai, kurie be jokio vargo palaužė mano esybę, gali būti tiesiog iliuzijos, žiauraus karo padariniai arba tiesiog nesveiko žmogaus kliedesiai. Tačiau aš užtikrinu, mielas mano paskutinių žodžių atradėjau, kad visa tai ką papasakosiu man yra taip pat tikra, kaip ir šis parkeris, kurio galiuką nerangiai sukioju ant pageltusio lapo. Jie tokie pat tikri, kaip ir Londonas alsuojantis į mano kambario langus. Tai kas įvyko ar neįvyko mane visiškai sužlugdė. Teliko parašyti žodžius, kurie nuo pat pirmos akimirkos man kabojo ant liežuvio galiuko, tačiau taip ir nebuvo ištarti.

Buvau Karališkosios Anglijos kariuomenės pėstininkas, vienas iš nelaimingųjų, kuriuos 1940 birželio 18 d. pasiuntė į Prancūziją ginti Paryžiaus nuo vokiečių atakos. Buvo pasiųsti dvidešimt apgailėtinai maži padaliniai. Mes neturėjome jokių šansų. Paryžius krito vokiečiams po kojomis , kartu su mano artimais draugais ir neužmirštamais bendražygiais. Atsitiktinumo dėka nė vienas mano kaulelis nebuvo sutraiškytas tanko ar pervertas kulkos. Tapau vienas iš nacių kalinių. Visus nelaiminguosius jie vežė į pietus, į mažą miestelį įsikūrusį šiaurinėje Italijos dalyje. Žinau, kad mano kūno gabenimas truko apie tris savaites iš kurių teprisimenu alkį ir šaltį. Viltis išsigelbėti mane apleido apgailėtinai anksti. Ją pakeitė greitos mirties troškimas. Troškimas užbaigti nacių belaisvio dalią ir tiesiog išnykti. Su kiekvienu sugertu smūgiu vis garsiau ir garsiau šaukiau mirtį.

Mano nelaimei buvau vienas iš keleto, kurie pasiekė šiaurės Italijos miestelį.

Maža, aukštai ant kalvos įsitaisiusi, rūke paskendusi gyvenvietė buvo tapusi karine stovykla. Už kiekvieno kampo stovėjo svastiką dėvintis, moralę praradęs, vargšas.  Be kareivių nesugebėjau įžvelgti jokio kito gyvo padaro, o ir tie patys kariai labiau priminė likimo lėles.  Visus belaisvius suskirstė į poras ir išvedžiojo į miestelio centre pastatytas palapines. Puikiai atsimenu šią akimirką, nes būtent jos metu pastebėjau pirmą ženklą, bylojantį apie greitai prasiversiantį pragarą. Ant gyvenamojo namo stogo stovėjo didelis, juodas, vyriškas siluetas iš kurio kūno, staiga, išdygo neapsakomo dydžio sparnai. Šis reiškinys buvo toks didingas, kad jo nuostabi galia užgožė, bet kokią vyravusią baimę. Dabar man pažvelgiant į iš atminties kylančius vaizdinius, truputėlį keista, kad šiam reiškiniui įvykus visiškai nesutrikau. Matyt, stebuklingu būdu išlaikiau bent dalelę sveiko proto ir tamsųjį padarą palaikiau paukščiu ar ginklą laikančiu vokiečių stebėtoju. Po tiek smūgių, kiek ištvėriau per savo kalinio gyvenimą, mano akys nustojo būti tokios tikslios kokios jos buvo prieš. Buvau beveik aklas, sugebėjau įžvelgti tik išsiliejusias kūnų formas, nesvarbu kaip arti ar toli stebimas daiktas bebūtų. Tad nenuostabu, kad mano pasąmonė pradėjo savaip interpretuoti iš akių gaunamus vaizdus. Kad ir kaip bebuvo, dabar esu įsitikinęs, kad ta būtybė galėjo būti bet kas išskyrus žmogiškos kilmės padarą.

Palapinėje , visą kelią lydėjęs karys, mane parklupdė ant kelių ir pagriebęs kėdę atsisėdo priešais ir įsmeigė savo akis į mano nuvargusį kūną. Jis išsišiepė vos tik mūsų ausis pasiekė kitose palapinėse kankinamų belaisvių riksmai.  Jis juokėsi. Jo bauginantis juokas skambėjo duetu su kalinių šauksmais. Staiga palapinėje dingo šviesa. Šiuo metu egzistavo tik košmariška daina kurią dainavo vis daugiau ir daugiau jau netik pro belaisvių lūpas sklindančių balsų.

Prieš mane sėdėjęs karys nebesijuokė.

Klyksmai ir riksmai, šaukimai ir maldos, keiksmažodžiai ir šūviai. Mirtis nusileido ant mažo Italijos miestelio. Ta pati mirtis, kuri dabar veržėsi į palapinę, kurioje buvau aš ir mano iš baimės drebantis kūnas. Šį kartą agonijos riksmai nuskambėjo daug arčiau. Tamsą sutrikdydavo vienas kitas švystelėjimas, tačiau kulkos nesugebėjo išgelbėti nė vieno. Mano laimei ir nelaimei, nuvargusios akys buvo beveik apsipratusios prie tamsos. Tada aš išvydau tai. Padaras , kurio negaliu apsakyti žodžiais. Vien bandymas jį atsiminti man kelia neapsakomą baimę, pyktį ir skausmą. Jo forma, jo dydis, jo būtis išplaukė iš baisiausių mano košmarų bedugnės. Pažvelgimas į šį monstrą mane išvedė iš proto. Tikriausiai būčiau miręs, jei ne mano smarkiai susilpnėjusi rega, kuri, nors ir labai menkai, užgožė šios antžmogiškos būtybės pasirodymą.

Kaip aš pabėgau iš palapinės, o tuo labiau iš miestelio yra tokia pat neįminama mįslė kaip ir tau. Teatsimenu riksmus, kurie užtilo taip pat greitai, kaip ir pradėjo, bei juoką. Juoką, kuris sklido iš mano esybės taip nuoširdžiai ir lengvai, kaip dar niekad nesklido. Tikiu, kad mano juokas simbolizavo sudužusį suvokimą, kurio taip ir neatgavau.

Tikėki mano žodžiais, ar ne – čia jau tavo pasirinkimas. Aš pats nesu užtikrintas savo atpasakotų vaizdinių tikrumu, žinau tik tiek, kad su jomis gyventi nebegaliu. Esu žlugęs ir greitai būsiu žuvęs. Suvokiu, kad turėjau mirti ten, tačiau, kažkokio atsitiktinumo dėka, man pasitaikė proga pasprukti ir aš ja pasinaudojau. Tada dar nesuvokiau, kad nuo mirties nasrų pabėgti yra neįmanoma, gali tik prailginti savo egzistencijos laikotarpį, tačiau anksčiau ar vėliau monstras tave vis vien praris.  Esu Frankas Idenas - tik dar viena auka,  kurią pasiglemžė mažas šiaurės Italijos miestelis – Gilmoras.

 

Rodyk draugams

Simfoniškas troleibusas

2008-06-28 parašė kazikox

WOAH WOAH WOAH WOAH!

Nesąmonių valandėlė!

Mazafakin oh yeaaaaah.

Rodyk draugams

Troleibusiška simfonija ir Gandis be vanilės

2008-05-27 parašė kazikox


Taip taip taip.

 

Šimtas metų ir
dar galybė dienų. Neatnaujinu blogo, o apsakymus visiškai apleidau. Kaltas,
kaltas – prisipažįstu. BET. Aplinka irgi kalta. Tai metas atėjo. Atrodo pff
dešimta klasė, pff dešimtokiški egzaminai, pff… Pffinkit pffinkit, bet darbo
užtenka į valias. Visokio šlamšto prisigalvoja, o mum, vargšeliams… Tačiau
kažkokių gyvybės ženklų reikia jums parodyti, tad įdėsiu trumpus savo
nusisvaigimus.

Beje! Prieš
pradedant, negaliu nutylėti, kad šį šeštadienį buvau vienas namuose ir nuobodžiavau.
Viso to rezultatas: nufilmavau ir sumontavau kažkokį dviejų minučių brudą. Tik
vat nežinau ar man apsimoka kelti jį čia, o gal palaukti kada turėsiu daugiau
laiko ir padaryti tikrą, normalų blogo įrašą ir ten jį įdėti? Turbūt taip ir
padarysiu.

 

Nr.1

 

Vieną gražią
dieną sėdėjau troleibuse su tušinuku ir užrašų knygute. Buvo piko metas, o apie
stotelę kurioje turėčiau išlipti net drįsti negalvojau. Žodžiu, buvo daug
laiko, tad įsitaisiau patogiau ir štai ką parašiau:

 

Troleibusiška simfonija

Trakšt, brakšt, pšššš – ir dar koks tūkstantis ištiktukų. Štai kaip
galingai atsidarinėja ir užsiderinėja Vilniaus, septintu numeriu
pažymėto, troleibuso durys. Na ne tik septintukas toks krebždantis –
visi jie jau įžengę į kokį gerą tūkstantmetį. Bet niekas nesiskundžia –
juk tai, kaip tik yra puiku. Nostalgija ir prisiminimai jaukiai
pamyluoja ne vieną močiutę. Joms tie traškėjimai tokie brangūs! Sėdi,
mirksi plačiomis akutėmis ir tik laukia kada autobusas vėl sustos.
Laukia ir laukia, atrodo jau visą amžinybę. Ir staiga autobusas
sustoja, visi iš inercijos palinksta į priekį, o troleibuso vidų
užpildo garsus šnypštimas. Prasideda! Tada jos suspaudžia kumščius ir
laukia tų jaunystę primenančių garsų. Trakšt, trakšt – kaip gražu!
Trakšt, brakšt – visas duetas! Trakšt, brakšt, pšššš – va ir trys
tenoro balsai. Na gal ne tenoro, bet juk kažkokią muzikinę sąvoką
turėtų tokie garsai atitikti. Tokios miniatiūrinės simfonijos skamba
kiekvienoje stotelėje. Jos ne tik kutena senutėms ausis, bet tuo pačiu
vykdo ir kitą svarbią paskirtį. Ši simfonija vienus išlydi, o kitus
priima. Kokia prabanga. Juk visiems smagu, kai tave pasitinka ir palydi
su muzika. Tačiau ne viskas taip puiku, kaip norėtųsi. Mat atsiranda
visokių, kurie negirdi šios muzikos. Močiučių priešai numeris vienas.
Paaugliai. Jie negirdi šios muzikos, kur gi tau girdės! Kai tos jų
ausys prikištos visokios plastmasės, iš kurių veržiasi visokie
bumčikai. Košmaras! Juk tų, kaip ten jie, ausinukų paskirtis yra tokia,
kad kitiems netrukdytų tie kiauliški žviegimai. O čia, kai nusistato
didžiausiu garsu – visas autobusas skamba. Atsitinka visiškai atvirkščias
variantas – tie kurie turėtų bumčikus girdėti, tegirdi kažkokį
čirškimą, o visiems kitiems (t. y. senutėms) šis marazmas užgožia tikrą
muziką. Taip, taip tuos pačius traškėjimus. Tie paaugliai specialiai
taip daro. Atseit maištauja – klausosi trankios muzikos, skutasi ar
dažosi plaukus, dėvi visokius skudurus, gadina savo kūną visokiais
auskarais ir tatuiruotėm (oi, oi, oi! Šventvagystė! Kaip galima taip
elgtis su DIEVO nuosavybe? Juk kūnus mes tik priglaudžiam kuriam
laikui, juos juk grąžinti reikės). Matai, pankai jie. Plaukuotos
tarakonų pažastys, o ne pankai! Vat senais laikas tai žmonės mokėjo
būti anarchistais. Maištauti, bet tuo pačiu gerbti kitus. Vis tik
būdavo kažkokios taisyklės. O dabar – prieš visus ir visada. Baisu.

Į autobusą įlipa jaunas vaikinukas. Senutė sėdinti kairėje pusėje
iškarto jį išanalizuoja. Švarūs, juodi, trumpi plaukai, jokių auskarų,
gražus pilkas švarkelis – atrodytų puikus vaikinas! Bet tas šlamštas jo
ausyse. Ne jis toli nuo puikaus. Dar viena pilka dėmė. Tokia pilka,
kaip ir jo švarkas. Haha, gerai čia močiutė pavarė. Ir įdomu ką jis
toliau darys? Vaikine, kur jūsų bilietėlis? Jis jo neturi. Jis nė
negalvoja jo pasižymėti! Šlykštu! Šiukšlė, banditas, chuliganas, vagis!
Juk taisykles visi puikiai žino – ne šiaip sau tas moters balsas
sklindantis iš kolonėlių vis kartoja „Atsižymėk bilietėlį“. Bet neee,
kur gi tau. Juk jis maištauja. Kvailys.

Staiga visi palinksta į priekį. Močiutė išsišiepia. Trakšt,
kriokšt, brakš, pšššš – vėl toji muzika. Močiutė dar pasėdės keletą
stotelių ir palepins save šiais garsais.


Nr.2

 

Kartą nuėjau
miegoti. Oho kaip įspūdinga ar ne? Tada atsikėliau. Yeah, veiksmas! Ir nuėjau
nusimyžti ( parodon, jei kam negražiai skamba ). Tada grįžau, pažvelgiau į
laikrodį ( kuris rodė 4:26 ) ir kažkodėl pradėjau rašyti. Be abejo buvau
užsisapnavęs, tad rašiau viską kas lindo į galvą. Tą patį rytą viską sulipdžiau
į vieną tekstą ( viskas buvo labai padrika ) ir štai rezultatas. 


- Ir štai kaip matote, jeigu mes atsisakytume vanilės…

„Vienas, du, trys varom! Mano krūtys buvo dvi, viena dingo - nerandu… “- konferencijos salėje suskambo muzikėlė.

- Atsiprašau, - atsistodamas išlemeno vyriškis vardu Tomas ir
parodė visiems iškeltą smilių. - Vieną minutėlę, - tarė beišeinant pro
duris į koridorių.

- Alio?

- Tomai! Kur tu? Jau žinai kiek laukiu? Padariau vakarienę, viską papuošiau, o tu kur?

- Brangioji, ne pats geriausias laikas. Konferencija vyksta, jei
visą tai pavyks man prastumti, prižadu nupirksiu tau tą Audi, kurios tu
taip nori.

- Ah konferencija? Turėčiau patikėti šiuo melu? Visiems normaliems žmonėms darbas penktą pasibaigia.

Tomas pažvelgė į laikrodį.

- Saulyte, juk dabar tik dvidešimt minučių po penktos. Net jei
būčiau pabaigęs darbą penktą, vis tiek dar būčiau kelyje. Vyksta
labai…

- Nereikia čia man teisintis! Sėdi prakeiktame bare su savo tais
idiotais draugais ir geri alų. Arba… - Stoja tyla. - Tu su ja ar ne?

- Apie ką tu čia?

- Na ta tavo draugė. Mat, mokyklą kartu laikėt.

- Monika, ji pas mus buvo užsukusi prieš du mėnesius. Ji juk Kaune gyvena!

- Ah Kaune. Žinau tave bjaurybe. Nupirkai jai kokį gražų butą senamiestyje, - kliedi, - o man net automobilio parūpint negali.

- Monika, aš dirbu. Turiu lėkti. Neskambink, kai baigsis aš paskambinsiu.

- Nu ir velniop tave Tomai!

Neaišku katras pirmas numetė ragelį. Tomas sugrįžo į konferenciją kur sėdėjo storapilviai, gyvieji alaus kaupikliai.

- Žmona? - Besijuokdamas paklausė vienas.

- Taip. Jaudinasi. Suprantu aš ją…

- Trukdo tau dirbti.

- Tiesiog jau…

- O tu jai kokį pavadėlį nupirk. Arba nemaitink kokią savaitę,
pamatysi - los tik tada kada liepsi. Apskritai nieko nedarys be tavo
leidimo.

Tomas pažvelgė į storulį su pasibjaurėjimu, tačiau nieko nesakė.
Jam reikėjo šio kontrakto. Jis privalėjo jį gauti. Tai ne šiaip parašas
ant lapo - tai gero gyvenimo garantavimas. Pastovus pinigų šaltinis.

- Aš savajai kartą kaip užvožiau! Nebeloja daugiau, tik murkia kai
grįžtu! - Riktelėjo vienas pasiturintis šunsnukis. Visi susigriebė už
pilvų ir prapliupo juoktis.

- Gal galime tęsti? - Susierzinęs paklausė Tomas. Kairė jo ranka
slėpėsi kišenėje ir laikė vibruojantį telefoną. Jis numeta. Ji
perskambina. Jis numeta. Ji perskambina.

- Taigi, kur mes baigėm? Ah taip, vanilė…

Konferencija dar truko apie tris valandas. Po penkiasdešimt devinto
skambučio telefonas pagaliau sustojo vibravęs. Vos visi pradėjo
skirstytis, Tomas išsitraukė mobilų ir pradėjo nerangiai maigyti
skaičius. 867424…

- Ei Tomai! Gerai čia pavarei.

- Dėkui, dėkui. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Man reikia paskambinti Monik…

- Ei ei palik tu ją ramybėj. Be to - juk tokia proga! Esu
įsitikinęs, kad ji nesupyks jei tu sugrįši vėliau ir truputėlį pasėdėsi
su draugais Ondervorlde.

- Bet juk… Palauk, kur?

- Staigmena, Tomai, staigmena. - tarė draugužis pravarde Vūzy Buzy
Tatūzy Yr Arbūzy, arba dar žinomas kaip Mantas, ir ištraukė mobilų iš
Tomo rankų. Tada išjungė jame vibraciją ir grąžino atgal.

- Aš, tu, alus ir jos, ir jokių bet.

- Tu ir jos?

Sutrikusį Tomą Mantas nusivežė į barą pačiame miesto pakraštyje.
Netruko ilgai, kai prie jų prisijungė dvi simpatiškos, dideles krūtis
besiūbuojančios, merginos.

- Tomai gerk! Prie to pačio stikliuko jau kiek laiko sėdi?

- Aš… Aš neištroškęs, - jis vis galvojo apie Moniką.

- Matai kaip. Matai, Sara, - kreipėsi į merginą besikabinančią už
Tomo rankos, - jis šnekėti moka. Deja visi jo gabumai ties čia ir
baigiasi.

- Na, manau, kad kitur jis taip pat visai neblogas, - atsakė ši ir visi pradėjo juoktis.

- Tomai, gerk, - šį kartą rimčiau kreipėsi Mantas.

Jis ir išgėrė. Tada dar vieną. Po to dar vieną. Ir dar.

O tada, kaip tyčia klube pasigirdo nuostabiausia muzika pasaulyje. Tomas kratėsi ir šokinėjo, ir kaip gražiai jis dainavo!

- Para diū na džyhera viooooon, - metėsi esą suprantąs dainą.

- O tu gerai moki angliškai! Aš tai nieko nesuprantu!

- Mokiausi prestižiniame Universitete!

Deja aplinkui sėdintys žmonės nebuvo nustebinti Tomo anglų kalbos
sugebėjimais ir tuo, kad stebuklingu būdu jis suprato dainos žodžius,
nors daina buvo prancūziška. Tomas pasisuko kelis kartus aplink su juo
šokančią merginą ir nusiėmė savo švarką. Tada pradėjo jį sukti ant savo
smiliaus. Padaręs nepilnus tris apsisukimus švarkas nulėkė į šoną ir
pataikė tiesiai į arbatą geriančią senutę. Jai į veidą atsitrenkusi
saga,  nuo viršutinio žandikaulio atmušė dantų protezus. Kadangi senutė
gėrė arbatą ji instinktyviai pradėjo ryti įsivaizduojamą gurkšnį.
Protezai įstrigo gerklėje. Pribėgęs Tomas su šypsena besitęsiančią
toliau už ausis, atsiprašė.

- Dėkoju, - tarė jis ir pagriebė šalimais gulėjusį jo švarką. Tik
tada jis atkreipė dėmesį, kad senutė, žiūrinti jam į akis, smarkiai
kruta ir keistai inkščia. - Nelabai sekasi dainuoti ar ne močiut? -
Linksmai sušuko vis bežiūrint į besikratančią senutę. Tada truputėlį
susiraukė. Smegenų ląstelės paskelbė pietų pertrauką. O tada vėl
išsišiepė, - Iš karto reikėjo sakyti, kad norite šokti! - jis griebė
močiutei už rankos ir nusitempė ją į patį šokių aikštelės vidurį.

Oi kaip jis šokinėjo ir bėgiojo, rėkė ir maivėsi. Deja močiutė
judrumu nepasižymėjo. Bet ji juk sena! Be abejo nebus tokia judri kaip
jaunasis verslininkas Tomas!

- Na, močiute! Solo! - riktelėjo pribėgęs su iškištu liežuviu.
Tada pagriebė senelės kairę ranką ir pasuko ją su tokia jėga, kad pats
nuskriejo ir išsitiesė ant kampe stovėjusio staliuko.

Senelė iš inercijos apsisuko keletą kartų, o tada nukrito ant
grindų. Visi sėdėjo išsižioję ir, netikėdami, stebėjo kas vyksta.
Pribėgęs prie senelės kūno Tomas trumpai patylėjo, tada iškėlė rankas
ir išleido ilgą, ilgą „hahahahaha“.

- Sena kaip karas, bet judri kaip maras! Pagauni? Gi maras greitai
papilto! O ji, kaip greitai nusigėrė! Ahahahaha. - tada jis apžvelgė
visus aplink jį sėdinčius ir tarė - Ponai, einu aš į tualetą.

Betupint vienoje siauroje tualeto kabinoje pasigirdo kaip gretimais atsivėrė durys.

- Tomai, aš manau, kad mums reiktų eiti iš čia, - drebančiu balsu tarė už durų stovintis Mantas.

- Bet dabar tai negaliu išeiti.

- Šiki?

- Ne, Mantai, negalima taip sakyti. Aš tuš-ti-nuo-si.

- Kaip sekas?

- Prastai.

- Kaip tai prastai!? - Pasibaisėjo Mantas. - Parodyk tam šūdsnukiui kas bosas!

- Hehe… Pasakei šūdsnukis.

- Be abejo pasakiau! O dabar parodyk jam kas čia bosas!

- Parodyti?

- Parodyk!

- Nu ir parodysiu!

- Ir parodyk!

Ir parodė.

- Parodžiau, Mantai. Aš jam tikrai parodžiau.

- Šaunuolis, Tomai. Einu aš pasnausiu. - tarė ir užsirakino kabinoje, esančioje šalia Tomo.

Tomas išėjęs iš tualeto iškarto pripuolė prie Saros.

- Tomai, manau, kad tau reiktų grįžti namo. - susirūpinusi tarė ji.

- Okey. Bet aš jam parodžiau kas bosas.

Toliau vyko viskas labai paprastai. Tomas išėjo, susistabdė taksi
ir grįžo namo. Namuose jo laukė Monika. Oi kokia ji bus laiminga. Tomas
besišypsantis įėjo į miegamąjį ir uždegė šviesą. Staiga jo širdį
persmelkė smailus ir ledinis durklas. Jis visas sustingo. Prieš jo akis
buvo vaizdas, kuris sugriaus visą jo gyvenimą, visas jo viltis. Jo
meilės jai jau nebebuvo.

- Tai štai kaip viskas yra iš tikrųjų, - šaltu balsu tarė jis Monikai, kuri krapštė savo akis netikėtai pažadinta iš miegų.

- Apie ką tu Tomai?

- Tu ką manai, kad aš aklas? Kas jis toks?

Monika pasimetusi apsidairė.

- Kas? Rokis?

- Ah štai koks jo vardas. Ar ilgai tai tęsiasi?

Monika visai sutriko.

- Tomai apie ką tu? Tau gal kažkas per galvą užvožė? Čia gi šuo!

- Viešpatie! Monika… Su šunimi? SU ŠUNIMI?

- Ką tu čia dabar…

- Ar ilgai? Štai kas man dabar rūpi. Ar ilgai tu mane apgaudinėji su šiuo padaru?

- Dieve mano, Tomai, čia juk tavo šuo!

- Mano? Aš su šunimis nemiegu!

- Jis gi visada su mumis miega! Prie kojų - jo mėgstamiausia vieta!

- Ne, Monika, aš su juo nemiegu. Žinai kodėl? - Tomas susiraukęs
pridėjo delną prie smilkinio. - Nes aš, Monika, esu ne gėjus. Su vyrais
nemiegu.

Monika išsižiojo. Tomas kurį laiką „pagalvojęs“ tarė:

- Gandis.

- Gandis?

- Nepertraukinėk moterie! Gandis apie tokias situacijas šnekėjo.
Jis sakė, kad tu, - Tomas dūrė pirštu į Moniką, - kad tu… Ne aš. Ne
jis. Bet tu. Būtent tu, Monika, kai… - stojo tyla. Tada Tomas užkėlė
rankas sau ant galvos, - Iš kur jis žino tave? Iš kur jis tave pažįsta?
Tu, ką ir su juo miegi? Dieve mano, Monika, tu miegi su Gandžiu?

- Ką tu…

- Aš… Aš neturiu žodžių. Einu nuo tavęs, monstre! - riktelėjo jis ir išbėgo į lauką.

Ten jį pasitiko dvi policijos mašinos. Jam buvo iškelti kaltinimai
dėl senutės nužudymo ir viešosios tvarkos trikdymu. Tomas išgirdęs
kaltinimus prapliupo juoktis.

- Tu nesupranti, milicininke. Priėmėme sprendimą, kad reikia
atsisakyti vanilės. Taip nepakis kolos skonis ir sutaupysime visą krūvą
pinigų!


Ir kokia gi čia viso šio marazmo esmė? Kas gi buvo norima pasakyti?

O gi tai, kad nesvarbu kas yra tavo gyvenimo partneris - Gandis vis tiek su ja/juo permiegojo pirmas.

Rodyk draugams