BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nr. 4; 5;

Nr. 4

Stovėjau tarpdury priešais krentantį šešėlio siluetą. Mano įtempti raumenys pradėjo rėkti iš skausmo, išdžiūvusios akys maldauti poilsio akimirkos, o siela, vargšė, kaip maža mergaitė išsigandusi nepažįstamo veido, apkabinusi mano kojas bandė jas išjudinti. Tačiau šios kojos jai per sunkios, jos stovės kaip stovėjo. Tos bjaurios išdavikės. Šiuo metu aš buvau tarsi koks trilypis padaras. Mano siela išsigandusi troško iš čia pabėgti, protas puolęs į paniką tapo chaosu dirginančiu prisiminimus ir jausmus, o kūnas, silpnoji dalis, jau seniai pasidavė. Jis pasidavė akimirkai, aistrai ir baimei, kurios šiandien buvo kaip niekad stiprios.

Nakties būtybės, nemalonios, tačiau išlaisvinančios, sugrįžo. Nepamiršo jos ir savo spengiančios tylos, ir nesuvokiamos tamsos. Jos vėl čia. Aš jas jaučiau, šokančias tamsumoje, kikenančias ir kažką rezgančias. Jos viliojo mane, sukiojosi ir raizgėsi kaip tegalėjo tik nakties gyviai. Neskubėdamos jos dirgino mano jausmus, pradžioje silpnu aistros kvapu, vėliau trumpam įgydamos grakščias moteriškas formas gundė akis. Visa tai joms tebuvo žaidimas. Pramoga, linksmybių metas. Jos žino mano troškimus, jos gali juos išpildyti - kada jos tai padarys tik laiko klausimas. Būtent todėl aš ir stoviu. Šias paskutines dienas gyvenau euforijos atsiminimais, kurie buvo per menki, kad mane pasotintų. Kaip džiaugiuosi, kad jos atsekė man iš paskos ir taip netikėtai atsirado šiame kambaryje. Kaip smagu, kad jos nugriovė visas sienas ir įleidusios naktį įkūrė tikrą karalystę. Karalystę pastatytą iš nieko, gal tiktai dulkių.

Viduryje ant stalelio buvo pastatyta senovinė rašymo mašinėlė, o prie jos dideli tuščių, kiek pageltusių, lapų pluoštai. Aš priėjau ir atsisėdau. Tai nebuvo lengva, mat naktis, kaip ir tąnakt, besityčiojant lėtai mane smaugė, o ir abejonės, bei viltis atsispirti kerams vis dar buvo gyvos. Smiliumi lėtai nuspaudžiau pirmąją raidę. Mašinėlė atbudo. Viena jos dalis, mažas plaktukas, staiga pašoko ir su netikėta agresija trenkėsi į lapo kraštą. Tada viskas pasidarė lengva ir natūralu. Žodis po žodžio pradėjo gimti istorija. Ah, kaip man buvo sunku gyventi be vaizduotės teikiamos šilumos ir kaip aš pasiilgau šių brangių mano žodžių. Ir tai sakau drąsiai - šie žodžiai mano. Aš ir vėl buvau karalius, valdovas, žodžių imperatorius.

Girdėjau juokus bei pasitenkinimo dejones. Naktinėms šmėkloms patiko tai, ką darau, jos supo mane, stebėjo kaip susideda žodžiai, o šie į sakinius. Besišypsodamos, ekstazės apimtos skaitė ir džiūgavo. Aš neprieštaravau, man tai taip pat patiko. Jos savo įkaitusiomis rankomis glostė man nugarą, žaidė su plaukais, nesibaiminančios vieną kitą išpešti. Jos įlindo man į venas, blaškėsi po visą kūną. Jaučiau kaip tamsa dirgina man akis ir sukiojasi aplink blakstienas. Jaučiau kaip jos perdūrė man vyzdį, kiaurai perėjo per lęšiuką ir veržėsi smegenų link. Dirgino nervus, užpildė smegenų žievės tarpus, užkimšo visas poras ir dabar gąsdino dvasią. Visa tai tėra kūrybos procesas, aš pasiryžęs atsiduoti šiems angelams, kurie užkrėtę kraujo ląsteles girdė mane savo išmintim. Priešais mane pradėjo dėliotis iliuzija. Didvyrio, mano išlaisvintojo, apsaugininko kūnas gulėjo man visai prie kojų. Staiga tamsa jį pakėlė ir išmetė į viršų, kur jis suskilo į tūkstantį mažų gabalėlių. Kambaryje pradėjo lyti raudonais lašais. Kraujas apsėmė grindis ir sparčiai kilo aukštyn, panardinant mano kelius ir nudažant drabužius. Galiausiai tamsa įgavo raudoną atspalvį. Sėdėjau aš paniręs, negalėdamas įkvėpti, ir rašiau. Ir rašiau dar ilgai. Net pradėjęs dūsti ir į plaučius įtraukęs žudantį skysčio kiekį - vis tiek nesugebėjau atitraukti pirštų nuo mašinėlės. Paskutinį kartą pabandžiau įkvėpti. Staiga mano rankos sustojo, o kūnas lėtai pakilo ir liko plūduriuoti virš aprūdijusios, senovinės mašinėlės.

Atsibudau ant šaltų dušo plytelių. Šlapias, pavargęs, bet patenkintas.

5

Ar kada nors esi susidūręs su mirtimi? Nebūtinai tiesiogiai. Nebūtinai su ja pačia. Su jos rezultatu, kruopštaus darbo padariniu. Man teko matyti žmogaus reakciją suvokiant, kad prie jo gyvenimo uosto prisišvartavo giltinės laiviūkštis. Mažas, supuvęs, vos pusiausvyrą išlaikantis laivas. Jokios įgulos, jokių burių ir jokių pasitraukimo ženklų. Jis tiesiog atplaukia ir lieka. Galbūt pripranti prie jo, jis nustoja kelti tau audringas emocijas, tačiau jis visuomet plūduriuoja toje pačioje vietoje ir jo nepastebėti tiesiog negali.
Buvo vasara, kai tapau tokios ypatingos akimirkos liudininku. Jauna moteris, neduočiau jai daugiau trisdešimties, prieš akimirką prie ausies spaudusi mobilųjį dabar lakstė zigzagais pirmyn atgal, dejavo ir springo savo ašaromis bei seilėmis. Jos kraujuojanti kairė akis ant žemės piešė abstrakciją, kuri, galiu prisiekti, geriau įsižiūrėjus, gąsdinančiai priminė Mac‘donaldo klouną. Įspūdingiausia buvo stebėti jos veidą, kaip greitai kito jos raukšlės, kaip sinchroniškai judėjo veido poros. Pradžioje šypsena peraugo į nuostabą. Gražios, siauros lūpos sujudėjo, atsivėrė burnos ertmė apnuoginant ką tik dantisto nubalintus dantis. Antakiai pakilo, kakta susiraukšlėjo. Vėliau veidas vėl pakito. Dabar jis rodė netikėjimą, atstūmimą. Pastovus galvos kratymas, trūkinėjantis alsavimas. Visa tai peraugo į trečią veido stadiją. Jei nori gali vadinti šią stadiją liūdesiu. Tai tragedijos paliestas veidas. Veidas, kurį dėvi tuomet kai pamatai prisišvartuojantį mirties laiviūkštį.
Tada ji puolė savo kairiąją akį. Ilgais nagais krapštydama ji suniokojo tai, ką ankščiau buvo galima vadinti vyzdžiu. Nors ir su dideliais nuostoliais mergina pasiekė savo. Jėga nuimtas lęšiukas nukrito man prie kojos. Pripildytas ašarų jis spindėjo apsuptas saulės šviesos.
Kaip tik tada atvažiavo autobusas.
Ji į jį nelipo. Mergina kažkur bėgo, verkdama ir springdama, viena akim akla. Nežinau nuo ko ji bėgo. Gal tikėjosi pabėgti nuo tragedijos, palikti ją žioplinėjančią prie stotelės. Puikiai žinom, kad taip neatsitiko.
Tą dieną pamačiau žmogų netekusį kito žmogaus. Norėčiau pamatyti žmogų netekusį savo turto. Nemanau, kad jų elgesys smarkiai skirtųsi.

Jau trečia savaitė, kai negaliu užmigti. Tai kas anksčiau buvo monotonija dabar tapo išskirtine pramoga. Kai kūnas nuvargsta, tavo gyvenimas tampa ištisu sapnu. Viskas netikra. Gyvenimo tėkmė sulėtėja, nuobodumas įgauna visiškai kitą prasmę. Ar kada nors teko stebėti judančią sekundinę rodyklę? Kai ji besityčiodama verčia sekundes į minutes, o minutes į valandas. Tavo kvėpavimas sulėtėja. Staiga pasaulis pavirsta migla. Vienodų spalvų mišiniu. Taip gyvenu aš. Sveikas atvykęs į beformį gyvenimą.
Mano knyga tapo gyva. Jaučiu, kad nuo šiol neturiu galios ją kaip nors paveikti. Ji rašo pati save. Kiekvieną rytą vartau naujai atsiradusius lapus negalėdamas suvokti kaip jie užsipildė. Kiekvieną rytą privalau save įtikinti, kad tai aš juos prirašiau ir tiesiog to neprisimenu. Sakau sau, kad rašymas tapo rutina, todėl šį procesą nebesureikšminu taip kaip tą dariau anksčiau. Ši knyga tapo mano pasąmonės įrankiu iškilti į realybę. Joje atradau tokį savo atvaizdą apie kurio egzistavimą net nenutuokiau. Tai buvo tikrasis aš, o ne kitų sugriautas paviršius. Tai kas čia parašyta yra tai kas aš esu. Tai ideologija, nuo kurios anksčiau būčiau bėgęs, tačiau dabar matydamas jos teisumą, priimu kaip dalį savęs. Jos dėka aš matau tai kam anksčiau buvau aklas. Ne tik suvokiau savo klaidas, tačiau ir atradau ryžtą jas ištaisyti.

Keista, tačiau per tiek laiko neradau nė vieno straipsnio apie požemyje rastą kūną. Niekam miręs žmogus nerūpi. Negyvas žmogus tėra skaičius. Plius vienas prie šiemet mirusių. Negyvas žmogus tėra negrąžinta banko skola. Negyvas žmogus tai neužmokėtas elektros mokestis. Negyvas žmogus yra nauja proga pasireikšti. Mirtis yra atskira prekybos šaka. Negyvas žmogus yra pelnas.

Anksčiau rašiau straipsnius vienam internetiniam portalui. Vietoje tikrų naujienų čia buvo talpinami bulvariniai skaitalai, skandalai, penkių žingsnių „pasidaryk pats” gidai, konspiracinės teorijos, paskalos, horoskopai. Kiekvieną mėnesį renkama mėnesio mergina. Nepilnametė bikinyje pasakoja apie audringas naktis klubuose. Skysčio pripildyti maišeliai pakišti po oda, hormonų terapijos, riebalų nusiurbimai, odos šalinimas, kaulų „taisymas”. Visa tai čia normalu. Nuo „būk pajėgesnis lovoje” iki „kada susimastyti apie padangų keitimą”. Čia galėjai rasti viską. Tačiau svarbiausias svetainės tikslas buvo priversti tave pirkti. Pirk nes tavo rankos raukšlėtos. Pirk nes tavo automobilis jau senas. Pirk nes tai tave padarys kitokiu. Pirk nes tada tapsi ypatingu.
Pagal statistiką tokio tipo svetainės yra bene populiariausios.

Dabar dirbu miesto pakraštyje, prie pat gatvės esančioje kavinukėje. Plaunu indus. Lėkštė, lašelis valiklio, kempinė, vanduo. Ir taip aštuonias valandas per parą. Kartais tenka nunešti šiukšles. Kartais pavaduoti padavėją, padėti valyti grindis. Sako čia skaniausi šaltibarščiai visame mieste. Tik negaliu užtikrinti, kad tavo lėkštė bus švari. Darbu skųstis nedrįstu. Viskas paprasta, užmokestis pakankamas.

- O tas debilas man po kojomis maišosi, tai ir knisau į šoną. Nulėkė asilas cypdamas.
Tai Mantas. Jis dirba padavėju. Mantas tai toks žmogus, kuris pasinaudos kiekviena proga tavo maistą pagardinti savo seilėmis. Tai vienas iš tų neužsičiaupiančių, besigiriančių, egoistiškų šunsnukių kuriuos savo gyvenime sutinki ryškiai per dažnai. Tai tas žmogus, kuris savo plaukus išmaudo plaukų žele tam, kad galėtų pastatyti miniatiūrinę, dažytų rausvų plaukų skiauterę. Jis vienas iš tų, kurie stengiasi kuo garsiau skelbti „Aš esu gaidys. Ieškau vištos. ” ir tų, kurie padarys viską dėl savo įvaizdžio.
- Ai beje vakar šakės kokią bobą nukabinau.
Tai Mantas. Jis ką tik baigė pasakojimą apie tai, kaip šį rytą išeinant iš dušo pastebėjo, kad baigėsi jo šimtą devyniasdešimt devynis litus ir devyniasdešimt devynis centus kainavę kvepalai, todėl jis susinervinęs išėjo ir išsiliejo ant kaimyno šuns. „Cypė kaip kalė! ” - pridūrė jis. Dabar atėjo laikas vakar įvykusio vakarėlio įspūdžiams. Jo vakarėliai buvo visuomet tokie patys. Šių vakarėlių rezultatai buvo visuomet tokie patys. Skaistė, Julija, Sandra ir Džerika, Rūta su Monika bei Skirmante. Visus šiuos vardus girdžiu kiekviename savo košmare.
- Tai Džerika tokia visa pritvojusi ateina ir sako…
Tai Mantas. Jei pradėčiau masines žudynes jis būtų mano pirmoji auka.
Laiko tarpas tarp penkių valandų keturiasdešimt iki šeštos valandos yra mano ramybės laikas. Tai pertrauka per kurią visi pasišalina pro užpakalines duris tam, kad galėtų surūkyti taip ilgai lauktą cigaretę, ar dvi, atsipūsti nuo įkyrių klientų ir, deja, išklausyti Manto pasakojimus kuriuos šiandien girdėjau jau tris kartus. Tai laiko tarpas kurio metu lieku vienas, kai galiu atremti alkūnes į stalą ir lėtais sukamaisiais mostais masažuoti sau smilkinį. Tada užsimerkiu ir nugrimztu tylumoje. Jei angelai egzistuotų, tai jų bučinys jaustųsi būtent taip. Šiandien šis momentas truko neilgai. Tarpduryje stovėjo stamboka, didžiaakė brunetė. Kurį laiką ji žiūrėjo į mane savo milžiniškomis, hipnotizuojančiomis akimis, tada jas greitai nukreipė į žemę ir priėjo. Tai kasininkė Rita. Ji, kaip ir dauguma čia dirbančių, buvo studentė. Nesu tikras ką ji studijavo, tikriausiai ką nors mielai naivaus. Rita atėjo čia paprašyti manęs, kad ją pavaduočiau. „Neilgiau kaip valandai, prisiekiu” sakė ji.
Maždaug po valandos ir dvidešimt aštuonerių minučių kavinėje nuaidės nemalonus garsas. Visi instinktyviai grius ant žemės ir rankomis užsidengs ausis. Garso sukeltas spengimas ausyse, kankins kiekvieną čia sėdintį visą vakarą ir, tikriausiai, visą rytojaus rytą.
Aš sutikau ją pavaduoti.

Stovint prie kasos puikiai matosi visi lankytojai. Stambus, juodaplaukis vyras dėvintis baltus marškinius ir tamsiai mėlyną kaklaraištį į gerklę kimšo jau trečią mėsainį. Dešiniau kikeno dvi paauglės. Už jų pavargęs tėvas bandė raminti įsiaudrinusį sūnų, kuris nusitvėręs medinį galas žino ką įkyriai baksnojo į langą.

Apytiksliai po valandos ir devyniolikos minučių su kraujuojančia lūpa ir praskeltu antakiu gulėsiu pačiame kavinės krašte. Kavinėje girdėsis tylus, bet labai įkyrus dvejų paauglių verkimas. Tėvas prieš kažkiek laiko negalėjęs sutramdyti savo sūnaus sėdės jį apkabinęs ir ranka užčiaupęs burną. Priešais mane ant kelių klūpos ir dejuos pats, pasaulio centras, ponas „panų magnetas” - Mantas.

Kairėje sėdėjęs dručkis atsistojo, numetė dvidešimties litų kupiūrą ant stalo ir patraukė išėjimo link. Praeinant pro paaugles jis tyliai kažką leptelėjo. Šios griebėsi sau už pilvų ir ėmė juoktis, kaip tik jaunos, išlepusios paauglės tegali. Neapsakomai aukštu tonu ir neapsakomai ilgai. Tai vienas tų garsų, kurių visi visuomet stengiasi išvengti. Be abejo jos kažką riktelėjo beišeinančiam stambiajam baltamarškiniui, tačiau nebeturėjau jokio noro klausytis jų vaikiškų klykavimų.

Greitai į mano veidą bus atstatytas devynių milimetrų Luger kalibro, Australų gamybos ginklas. Šautuvo galas glostys man ant nosies esančius plaukelius, kai pirmą kartą gyvenime išgirsiu nuleidžiamo saugiklio skleidžiamą garsą.

Praėjo jau daugiau nei valanda, o Rita vis dar negrįžo. To ir reikėjo tikėtis. Kai žmogus tiksliai nusako laiko tarpą, per kurį jo nebus, galima vienintelė išvada - kad jis neturi menkiausio supratimo kiek visa tai, ką jis ruošiasi daryti, užtruks. Galima tik spėti. Jei sako, kad užtruks penkiolika minučių, tikriausiai visa tai truks apie 30 - 45 minutes. Jei sako pusę valandos, ruoškis laukti geras dvi valandas. Jei sako valandą… Gero tau vakaro.

Kai į kavinę įėjo pirmas kaukėtas vyras grojo „Sweet Home Alabama”. Šią nuostabią dainą nutraukė išgąsčio pagimdyti klientų klyksmai. Iš paskos pirmajam kaukėtajam į vidų įbėgo dar trys. Visi jie dėvėjo tokius pat drabužius, visi jie rankose laikė tokius pat ginklus. Visi jie turėjo tokį patį tikslą. Užpuolimas buvo paprastas, tačiau kruopščiai, drįstu sakyti net pagirtinai, suplanuotas. Vienas prižiūri kairėje pusėje sėdinčius, kitas dešinėje, trečias iš virtuvės atveda visus darbuotojus ir suguldo juos ant žemės, ketvirtam telieka susidoroti su manimi. Jausmas kai pirmą kartą tau prieš veidą atstatomas ginklas, kurio kitame gale iš entuziazmo, kad greitai mano kaukulėje pramuš kelių milimetrų skylę ir išilgai perskries smegenis, spurda kulka, yra išties neapsakomas. Jaučiau milžinišką smalsumą ir savotišką didžiavimąsi, kad iš visų čia esančių šio žudymo įrankio dėmesys skirtas tik man.
- Atidaryk, išimk pinigus ir niekas nenukentės, - tarė potencialus mano žudikas.
Jo ranka tvirtai gniaužė ginklo kotą, akys spinduliavo ryžtu ir pasitikėjimu. Taip, jie viską puikiai suplanavę. Viskas paprasta. Tikriausiai netoli stovi užvestas automobilis, o prie jo vairo dar vienas bendras. Viskas įvyks tiksliai ir greitai. Jie šventai tuo tikėjo. Tačiau būdamas tokioje situacijoje, iš mano burnos tegalėjo išsiveržti tik vienas žodis:
- Ne.
Jis to nelaukė. Truputėlį nuleido ginklą, tačiau greitai susigriebė ir po akimirkos ginklo galas jau buvo atremtas man į kaktą. Tada jis lėtai pradėjo slysti žemyn ir dabar kuteno mažus ant nosies esančius plaukelius. Kaukėtasis nuleido saugiklį.
- Tu gal ne taip supratai, asile. Sakiau duok pinigus.
Protingiausias dalykas tokioje situacijoje buvo jam paklusti. Ištraukti iš kairiojo stalčiaus raktelį, atrakinti kasą ir viską jam atiduoti. Taip bučiau padaręs prieš keletą mėnesių. Taip būtų pasielgęs tas žmogus, kuriuo buvau. Tas apsišaukėlis. Šiandien jo čia nėra. Šiandien aš nebijau skausmo ar kančios. Aš mačiau mirtį, su tuo savo perdėtu dramatiškumu. Jei jos spektakliai man turėtų kelti šiurpą, tai ji apmaudžiai susimovė. Tad šis gabalas metalo, kuris turėtų suteikti savininkui valdžią, mane labiau juokina nei gąsdina.
- Ne.
Smūgis buvo kiek netikėtas. Buvau pasiruošęs pasisveikinti su kulka, tačiau kumštis buvo maloni staigmena. Skausmas išdygo prie pat dešiniosios akies ir per kelias akimirkas, ląstelė per ląstelę, nervas per nervą, jis persidavė iki pat ausies. Uh. Gulėjau ant grindų su patinusia akimi ir juokiausi. Ir tai turėtų priversti mane paklusti? Kaukėtasis priėjo, pasilenkė ir užsimojo. Šį kartą kumštis pataikė ir praskėlė antakį. Mano galva atšoko ir tvojosi į grindis.
- Manai, kad tai žaidimas? Išimk pinigus!
Juokiausi taip kaip dar gyvenime nesu juokęsis. Koks absurdiškas ir apmaudus šis klounas! Mano, kad pamojavęs kumščiu turi visą valdžią. Šiuo metu aš kovoju su daug didesniu priešu, kuris kiekvieną mūsų laiko įkalintą savo kumštyje. Aš kovoju su beforme būtybe. Negi šis idiotas iš tiesų mano, kad aš jo klausysiu? Aš esu laisvas.
Jis sutrikęs pakėlė rankas sau virš galvos.
- Beprotis. Tu beprotis. Vyrai, jis beprotis!
Beprotis?
Tai jūs akli, su savo praplautomis smegenimis ir savo madomis, darbais, savo „problemomis”.
Beprotis. Apgailėtina.
- Aš nežinau… Aš nežinau ką daryt.
- Tegul atidaro kitas, - prakalbo dešinio kampo prižiūrėtojas.
- Jie kasos kodą duoda tik kasininkams.
Nevisai tiesa. Geroji flegmatikė Rita, kuri dabar vėlavo jau apie dvi valandas, man jį pasakė antrą darbo dieną. Vis tik tai nebuvo pirmas kartas kai jai prireikė kažkur išbėgt. Ir apskritai tokio kodo egzistavimas buvo svarbus tik tuo atveju, kai pameti raktelius ir tų raktelių kopiją.
- Tai išplėšk tą kasą, išsiimsim pinigus vėliau!
- Ten gali būti pritaisytas… - jis kažką sugalvojo. Tikėkimės šį kartą nenuvils.
Jis nuėjo ir pagriebė pirmą pasitaikiusį darbuotoją. Mantą.
- Jūs kartu dirbat. Pažįstami? Aišku, kad pažįstami. Arba atidaryk, arba jo galv…
Nežinojau, kad tai buvo įmanoma, bet dabar juokiausi dar labiau. Iš visų čia esančių žmonių jie išsirinko būtent jį. Nuo smūgio vis dar svyruojant atsistojau.
- Gerai, - tariau.
Jis kartą iššovė. Kulka įsirėžė į lubas, palikdama gražiai apvalią skylutę.
- Manai nedrįsiu?
Drįsk. Prašau drįsk.
- Šauk. Arba duok man, aš nušausiu.
Pasigirdo policijos sirenos. Jaučiau į mane įsmeigtus žvilgsnius. Jie nenorėjo rizikuoti. Jie dingo taip pat greitai kaip ir atsirado. Jie taip nieko ir neišlošė.
- Šunsnuki, ką darai!? Manęs vos nenušovė! „Duok man, aš šausiu? “. Tu gal išvis proto netekai? - dar nespėjęs atsigauti Mantas jau mane kaltino.
Dieve, kodėl jis neišdrįso?
- Atvirkštinė psichologija, Mantai. Beje pasakyk Ritai, kad daugiau jos negalėsiu pavaduoti. Tikriausiai mesiu darbą.
Saulė jau buvo nusileidusi. Gausūs, juodi debesys žadėjo lietų, galbūt ir perkūniją. Norėjau pabėgti. Tylią, dar jauną naktį drumstė vis garsėjančios policijos sirenos. Kairėje raudona ir mėlyna vaidino greitąją pakalbą. Iš tamsumos išlenda raudona tik tam, kad vėl dingtų naktyje ir užleistų vietą mėlynai. Nenoriu būti klausinėjamas. Neturiu noro aiškinti ir teisintis. Apskritai nenoriu kalbėti.
Jie manęs nematė ir neieškojo.
Kai pradėjo lyti, aš myniau šaltą, akmeninį senamiesčio grindinį. Dangus žaidė karą. Užėmė šiaurinį frontą ir dabar bombardavo priešą. Lašas po lašo jis naikino viską kas juda ir kas ne. Šiomis gatvėmis vaikštau bent kartą per savaitę. Pažįstu kiekvieną plytą. Žinau ties kuriuo kampu prie sienos prisiglaudę, laikraščiais apsigobę, miega benamiai. Žinau kur reikia eiti, jei nori pasijuokti iš beviltiškų prasigėrėlių. Žinau kokių gatvių, dėl savo pačio gerovės, reiktų vengti. Tačiau šiandien ši miesto širdis kitokia.
Ir tuomet aš suvokiau kas įvyko.
Po mano nervus pasipylė adrenalinas. Kojos pradėjo drebėti, akys - niežtėti. Nežinojau ar man nuo kaktos varvantys lašai buvo lietus ar prakaitas, ar kraujas, ar jų mišinys.
Ir tuomet aš supratau kas šiandien atsitiko. Tas įvykis, mano veiksmai. Aš juokiausi.
Man prieš akis pradėjo šmėžuoti vaizdiniai, kartais žodžiai.
Knyga.
Vienspalvis In Jang simbolis.
Mane galėjo nušauti, o aš juokiausi.
Rašalo dėmė.
Saugiklis.
Ir aš pasišalinau iš įvykio vietos. Manęs galbūt ieško policija.
Knyga.
Pirk.
Kryžius.
Reklama.
Ugnis.

Senis Stalinas prie prekystalio
Prašo liaudies jis dainuot

Kai išsiblaiviau iš vaizdinių sukelto transo, sėdėjau cigarečių dūmuose paskendusiame bare. Pusiau plika, raudonplaukė barmenė, užsikėlusi kojas akimis kritikavo ant scenos besiblaškantį išbalusį vaikiną.

Tėvas Bankas su žaliais vaikučiais
Reikalauja sau mėsos.

Bare dar sėdėjo septyni ar aštuoni žmonės. Pusė jų knarkė apsikabinę pustuščius bokalus alaus. Negrojo jokia muzika, tad jų ošimas buvo ypatingai garsus ir įkyrus. „Nevykėlis” - sakė barmenės akys, vis dar įsmeigtos į drebantį vaikį, gniaužiantį mikrofoną ir bandantį deklamuoti savo kažką. Neapsiverčia liežuvis vadinti tai kūryba. „Kultūrinamės ir chaltūrinamės. Penktadieniais. Kol lūšim. ” - teigė už barmenės pakabintas plakatas.

Dėdė Nyčė bara senį
Lenį, ašarojantį kampe.

Tada vėl padariau tai, ką ankstesnis aš niekuomet nebūtų drįsęs padaryti. Žingsniai laisvės link tai narkotikas, kurio sukeltos priklausomybės niekuomet negali atsikratyti. Negali, bet ir nenori.
Laisvė tai supratimas. Laisvė tai žinojimas. Aš taip troškau žinių ir jos man pasirodė. Iš pradžių tai buvo naktis. Vėliau ši pradėjau įgauti formą. Moterišką formą. O dabar ji nustojo slapstytis. Ji žiūri man į akis ir sako, kad ji tai supratimas, suvokimas, tikėjimas ir gyvenimas. Ji yra tikras kiekvieno žmogaus troškimas. Ji tai laisvė. Ir mes turime teisę į ją. Ji tai ta moteris, kurios visiems reikia ir kurios visiems užteks.
Per šį keistą laikotarpį supratau tikrąjį priešą, laikantį mane uždarytą mažame, dvokiančiame narve. Tai gyvenimas, kurį gyvenu. Kurį gyvename visi. Tai valdžia. Tai valstybė. Tai įstatymai, taisyklės.
Kiekvieną dieną, nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos jie užpuola tave kaip utėlės tam, kad uždėtų pančius ir duotų pavadinimą. Dabar esi pilietis . Dabar esi gimimo liudijimas. Esi skaitmeniniai įrašai duomenų bazėje. Potencialus mokėtojas. Esi produktas. Vergas. Esi viskas, išskyrus žmogus. Turi viską, išskyrus laisvę.
Nuo tada kiekvieną dieną tave lydi sušikta propaganda. Ji tau sako, kas tu turi būti. Rodo tobulybę, rodo jų pačių sukurtą idealumą ir reikalauja tavęs, kad tu būtum būtent toks. Tobulas. Pilnas. Turi būti gražus, kaip šie kompiuterizuoti reklamos numirėliai, turi būti tobulas kaip šis montažas. Turi būti pelnas, o ne nuostolis. Tu turi būti mūsų. Jie užklijuoja ant tavęs etiketę ir įdeda į mažą, permatomą dėžutę. Tokią mažą, kad net negali ištiesti kojų. Sėdi ir stebi savo besideformuojantį stuburą ir kojas. Tada jie numeta tavo dėžutę prie milijardų kitų ir liepia tau būti kitokiu. Būk individualus. Nebūk kaip šitie liurbiai. Tu privalai būti kitoks. Ir stengiesi, iš tiesų stengiesi, tačiau tokioje mažoje erdvėje gali išsiskirti tik savo laužomų kaulų forma.
Bet mes vis dar esame žmonės.
Jie gudrūs. Jie žino, kad jų žmonės bijo ir jie žino, kaip ta baime pasinaudoti. Baime grįsta apgavystė, grįsta baime. Žiūri į tave, susikūprinusį ir išsigandusį, ir toliau veda savo propagandą. Mes tave šeriame. Mes tave saugome. Mes tau suteikiame laisvę, o iš tavęs prašome tik pasitikėjimo. Ir tikim, ir klausom, kaip maži akli, nebyliai pirmokai.
Bet mes vis dar esame žmonės.
Jų laisvė - nėra laisvė. Laisvė turi būti grįsta teisėmis, ko, deja, čia nėra. Politinė „laisvė” tau nesiūlo jokių teisių. Tai ką jie vadina „teisėmis” yra privilegijos. Laikinos, apgailėtinos, jų suteiktos privilegijos. Mat tikrų teisių niekas iš tavęs negali atimti ar keisti. Tikros teisės yra amžinos, kaip ir laisvė. Tuo metu privilegijos, tėra laikinas leidimas, bet kuriuo metu galintis išnykti. Religinė „laisvė” tau siūlo pasirinkimą, su atitinkančiomis pasekmėmis. Tai laisvės iliuzija. Tu gali rinktis šį kelią, kurį mes tau siūlome arba šį, kurio nerekomenduojame. Viskas priklauso nuo tavęs. Tiesa, jei pasirinksi šį, būsi nubaustas, nes nepaklausei mūsų.
Bet mes vis tiek esame žmonės.
Nusispjaut ant Dievo ir Dievų. Nusispjaut ant valdžios ir nusispjaut ant tokio gyvenimo. Biblija ir konstitucija tėra popierius. Toks pat popierius kaip ir visi kiti popieriai. Nusivalyk jais subinę ir nuleisk aprūdijusiais kanalizacijos vamzdžiais. Nes jie tavęs nekontroliuoja. Nes jie nėra tu. Pamiršk visą tai kas manei esąs.
Tu esi žmogus. Tu turi teises ir esi laisvas. Ir tegul griūva ant kelių tie, kurie prieštarauja šiai tavo daliai.

Visa tai išėjo man iš giliausių širdies ertmių tiesiai į ant stovo uždėtą mikrofoną. Tai nebuvo viskas ką norėjau pasakyti, tačiau oro užteko tik šiems žodžiams. Ir aš išties tikėjau kiekviena ištarta mintim.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą