BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gilmoras

Ola!

Tai gi, pagaliau grįžau iš Londono. Negaliu sakyti, kad džiaugiuosi, bet meluočiau jei sakyčiau, kad labai liūdžiu. Pasakysiu tik tiek, kad mokslai praėjo gana sklandžiai. Visai greitai (tikiuosi) bus naujas, normalus blogo įrašas, o dabar mažutėlė proza, kuri, nors ir menkais ryšiais, susijusi su „PIRMAS“ apsakymu.

Bet prieš tai…

Okt rašė:


Tik man,kaip katalikei, nepatiko religijos menkinimas.

Dėkui. O man, kaip žmogui, kuris šokinėja nuo egnostiko iki užkietėjusio ateisto ir antireligingo, religijos menkinimas buvo viena smagiausių vietų. Pardon, bet toks jau esu. Esu prižadėjęs keliems artimiems draugams įrašą apie religiją, ten truputėlį plačiau papasakosiu savo poziciją šia tema ir kodėl aš jos laikausi. Nieko įžeidžiančio nenoriu pasakyti, gerbiu ir tikinčius ir ne. Atsiprašau, jei per aštru vietomis buvo.

Oni rašė:

 Tik neužmik ant laurų. ; )

Neužmigsiu. Tų laurų per mažai, kad galėčiau ant jų  patogiai išsimiegoti. :]

Ir šiaip – visi komentarai teigiamai nuteikė. Dėkui už gerus žodžius.

 

Gilmoras

 

Rašydamas šiuos žodžius nesu tikras, kad esu vis dar tas pats Frankas Idenas ,kurį sukūrė mano, dabar kažkur po Prancūzijos žeme besiilsintys tėveliai. Nesu tikras, kad esu tas pats Frankas su kuriuo teko sugyventi jau keturiasdešimt aštuonerius metus. Nuskambės pernelyg optimistiškai, jei sakysiu, kad stoviu ties suvokimo ir beprotybės riba, mat visi ženklai rodo, kad ta riba jau gerokai nutolusi nuo manęs. Kažkur ten, man už nugaros, ji seniai buvo peržengta ir paslėpta ilgo, siauro beprotybės kelio, kuriuo žengiu jau ketvirtą savaitę. Negaliu užtikrinti, ponai, kad mano drebančia ranka nerangiai nutapyti žodžiai yra faktai ir turėtų būti priimti kaip visiška tiesa. Mano išgyvenimai, kurie be jokio vargo palaužė mano esybę, gali būti tiesiog iliuzijos, žiauraus karo padariniai arba tiesiog nesveiko žmogaus kliedesiai. Tačiau aš užtikrinu, mielas mano paskutinių žodžių atradėjau, kad visa tai ką papasakosiu man yra taip pat tikra, kaip ir šis parkeris, kurio galiuką nerangiai sukioju ant pageltusio lapo. Jie tokie pat tikri, kaip ir Londonas alsuojantis į mano kambario langus. Tai kas įvyko ar neįvyko mane visiškai sužlugdė. Teliko parašyti žodžius, kurie nuo pat pirmos akimirkos man kabojo ant liežuvio galiuko, tačiau taip ir nebuvo ištarti.

Buvau Karališkosios Anglijos kariuomenės pėstininkas, vienas iš nelaimingųjų, kuriuos 1940 birželio 18 d. pasiuntė į Prancūziją ginti Paryžiaus nuo vokiečių atakos. Buvo pasiųsti dvidešimt apgailėtinai maži padaliniai. Mes neturėjome jokių šansų. Paryžius krito vokiečiams po kojomis , kartu su mano artimais draugais ir neužmirštamais bendražygiais. Atsitiktinumo dėka nė vienas mano kaulelis nebuvo sutraiškytas tanko ar pervertas kulkos. Tapau vienas iš nacių kalinių. Visus nelaiminguosius jie vežė į pietus, į mažą miestelį įsikūrusį šiaurinėje Italijos dalyje. Žinau, kad mano kūno gabenimas truko apie tris savaites iš kurių teprisimenu alkį ir šaltį. Viltis išsigelbėti mane apleido apgailėtinai anksti. Ją pakeitė greitos mirties troškimas. Troškimas užbaigti nacių belaisvio dalią ir tiesiog išnykti. Su kiekvienu sugertu smūgiu vis garsiau ir garsiau šaukiau mirtį.

Mano nelaimei buvau vienas iš keleto, kurie pasiekė šiaurės Italijos miestelį.

Maža, aukštai ant kalvos įsitaisiusi, rūke paskendusi gyvenvietė buvo tapusi karine stovykla. Už kiekvieno kampo stovėjo svastiką dėvintis, moralę praradęs, vargšas.  Be kareivių nesugebėjau įžvelgti jokio kito gyvo padaro, o ir tie patys kariai labiau priminė likimo lėles.  Visus belaisvius suskirstė į poras ir išvedžiojo į miestelio centre pastatytas palapines. Puikiai atsimenu šią akimirką, nes būtent jos metu pastebėjau pirmą ženklą, bylojantį apie greitai prasiversiantį pragarą. Ant gyvenamojo namo stogo stovėjo didelis, juodas, vyriškas siluetas iš kurio kūno, staiga, išdygo neapsakomo dydžio sparnai. Šis reiškinys buvo toks didingas, kad jo nuostabi galia užgožė, bet kokią vyravusią baimę. Dabar man pažvelgiant į iš atminties kylančius vaizdinius, truputėlį keista, kad šiam reiškiniui įvykus visiškai nesutrikau. Matyt, stebuklingu būdu išlaikiau bent dalelę sveiko proto ir tamsųjį padarą palaikiau paukščiu ar ginklą laikančiu vokiečių stebėtoju. Po tiek smūgių, kiek ištvėriau per savo kalinio gyvenimą, mano akys nustojo būti tokios tikslios kokios jos buvo prieš. Buvau beveik aklas, sugebėjau įžvelgti tik išsiliejusias kūnų formas, nesvarbu kaip arti ar toli stebimas daiktas bebūtų. Tad nenuostabu, kad mano pasąmonė pradėjo savaip interpretuoti iš akių gaunamus vaizdus. Kad ir kaip bebuvo, dabar esu įsitikinęs, kad ta būtybė galėjo būti bet kas išskyrus žmogiškos kilmės padarą.

Palapinėje , visą kelią lydėjęs karys, mane parklupdė ant kelių ir pagriebęs kėdę atsisėdo priešais ir įsmeigė savo akis į mano nuvargusį kūną. Jis išsišiepė vos tik mūsų ausis pasiekė kitose palapinėse kankinamų belaisvių riksmai.  Jis juokėsi. Jo bauginantis juokas skambėjo duetu su kalinių šauksmais. Staiga palapinėje dingo šviesa. Šiuo metu egzistavo tik košmariška daina kurią dainavo vis daugiau ir daugiau jau netik pro belaisvių lūpas sklindančių balsų.

Prieš mane sėdėjęs karys nebesijuokė.

Klyksmai ir riksmai, šaukimai ir maldos, keiksmažodžiai ir šūviai. Mirtis nusileido ant mažo Italijos miestelio. Ta pati mirtis, kuri dabar veržėsi į palapinę, kurioje buvau aš ir mano iš baimės drebantis kūnas. Šį kartą agonijos riksmai nuskambėjo daug arčiau. Tamsą sutrikdydavo vienas kitas švystelėjimas, tačiau kulkos nesugebėjo išgelbėti nė vieno. Mano laimei ir nelaimei, nuvargusios akys buvo beveik apsipratusios prie tamsos. Tada aš išvydau tai. Padaras , kurio negaliu apsakyti žodžiais. Vien bandymas jį atsiminti man kelia neapsakomą baimę, pyktį ir skausmą. Jo forma, jo dydis, jo būtis išplaukė iš baisiausių mano košmarų bedugnės. Pažvelgimas į šį monstrą mane išvedė iš proto. Tikriausiai būčiau miręs, jei ne mano smarkiai susilpnėjusi rega, kuri, nors ir labai menkai, užgožė šios antžmogiškos būtybės pasirodymą.

Kaip aš pabėgau iš palapinės, o tuo labiau iš miestelio yra tokia pat neįminama mįslė kaip ir tau. Teatsimenu riksmus, kurie užtilo taip pat greitai, kaip ir pradėjo, bei juoką. Juoką, kuris sklido iš mano esybės taip nuoširdžiai ir lengvai, kaip dar niekad nesklido. Tikiu, kad mano juokas simbolizavo sudužusį suvokimą, kurio taip ir neatgavau.

Tikėki mano žodžiais, ar ne – čia jau tavo pasirinkimas. Aš pats nesu užtikrintas savo atpasakotų vaizdinių tikrumu, žinau tik tiek, kad su jomis gyventi nebegaliu. Esu žlugęs ir greitai būsiu žuvęs. Suvokiu, kad turėjau mirti ten, tačiau, kažkokio atsitiktinumo dėka, man pasitaikė proga pasprukti ir aš ja pasinaudojau. Tada dar nesuvokiau, kad nuo mirties nasrų pabėgti yra neįmanoma, gali tik prailginti savo egzistencijos laikotarpį, tačiau anksčiau ar vėliau monstras tave vis vien praris.  Esu Frankas Idenas - tik dar viena auka,  kurią pasiglemžė mažas šiaurės Italijos miestelis – Gilmoras.

 

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Gilmoras”

  1.   Aurimas rašo:

    Neblogai :)

  2.   Kaspinuotis Aurimas rašo:

    „Kaip aš pabėgau iš palapinės, o tuo labiau iš miestelio yra tokia pat neįminama mįslė kaip ir tau.“
    Turėtų būti : „…o tuo labiau iš miestelio MAN (logiškiau skamba) yra tokia pat neįmEnama (kitaip net nesisako man atrodo) mįslė kaip ir tau.“
    Kūrinys įdomus ir įtraukiantis. Ir išvis - o kokia tema tu nesugebi rašyti? Pradedu galvoti, kad tokios nėra.

    O aš ir mąsčiau - kurgi tu taip ilgai dingęs.:]

  3.   ENORCA rašo:

    (+1)
    Neabejoju, jog ten buvo drakonas :D XD

  4.   1eva rašo:

    O. Smagu kad grįžai:)

    Istorija truputį šiurpoka. Bet baigiasi laimingai (stebiuosi dėl to…)

Rašyk komentarą