BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ANTRAS: pirma dalis;

Sveikučiai.

Net
neįsivaizduojate kaip smagu prisėsti prie kažko naujo. Kodėl seniau taip
nedariau? Vienas kiek atsibosta, peršoki prie visiškai kito. Ir vėl jėgos teka,
idėjų pilna galva ir noris tik kuo greičiau ir kuo daugiau, ir kuo geriau.
Smagu, smagu, smagu.

I dalis

 

Prieš vienuolika
metų turėjau viską: pasakišką žmoną, švytinčią dukrelę, gerai apmokantį darbą.
Dariau tai ką sugebėjau – dirbau miesto komisariate. Buvau vietinis
inspektorius, dažniausiai teko tirti 
menkas bylas, o jeigu pasitaikydavo, kad už menko bylos paviršiaus
slėpėsi kas nors rimtesnio, bylą iš manęs pasiglemždavo FTB ar dar galas žino
kas. Nebuvau turtingas, tačiau uždirbdavau pakankamai, kad galėčiau sudurti du
galus. Viskas klostėsi puikiai iki tol kol mieste atsirado naujas narkotikas
pavadinimu „V“. Tada viskas pradėjo kristi iš rankų. Šis šlamštas pasklido kaip
maras. Greitai juo naudojosi visi šalies šliužai. Niekas nežinojo iš kur jis
atsirado. Visi ieškojimai baigdavosi negyvu kūnu ir be jokio pėdsako vedančio
toliau. Darbo buvo apstu, tekdavo miegoti darbovietėje, prie mažyčio stalo
apkrauto lapais.

Pagaliau grįžtant
namo nekantravau išvysti dukrelę. Žaviausią širdelę kurią man kada nors teko
matyti. Tačiau Dievas turi juodą humoro jausmą. Jis nusprendė pajuokaut. Aš nesijuokiau.

Mano namai buvo
suniokoti, ant sienų išpaišyti kreivi veidai, užrašai, televizorius ir kiti,
bent kažkokią vertę turėję daiktai buvo išnešti. Išsitraukiau ginklą ir jį
užsitaisiau. Seniai teko juo naudotis. 
Svetainėje tuščia, dukros kambaryje taip pat. Virtuvė nebuvo tuščia.
Samanta – toks buvo mano dukros vardas. Ji skendėjo savo pačios, jau išdžiūti
spėjusioje,  kraujo baloje. Aš rėkiau,
verkiau, keikiaus, šaudžiau. Išnaršiau kiekvieną buto kampelį tikėdamasis
sutikti bent vieną išgamą kuris tai padarė, tačiau namai buvo tušti. Tą dieną
aš miriau.

Nebuvo sunku
išsiaiškinti kas įvyko, kadangi žudikai paliko begalę įkalčių. Visi jie buvo
rasti perdozavę to naujo šlamšto. Mūsų kieme buvo rastas ir auklės kūnas prie
mažos duobės. Matyt bandė ją užkasti, tačiau metė darbą vos jį pradėjus. Kitą
dieną po įvykio iš Madrido grįžo žmona. Turbūt nereikia pasakot kaip ji
reagavo. Aš maniau, kad nieko baisesnio nebegali nutikti. Tačiau pokštas tęsės. Man davė dvi savaites poilsio. Dvi savaites
užgydyti žaizdas, pamiršti netektį. Merė ( mano žmona ) kaltino mane, ji rėkė,
kad visa kas įvyko buvo mano kaltė. Mano ir to prakeikto darbo komisariate. Iš
pradžių vijau tas mintis, atsikalbinėjau, tačiau kai žodis be paliovos  kartojamas tau kiekvieną akimirką, jis
įsikabina į tave, į tavo esybę ir nebepaleidžia. Aš buvau kaltas. Merė mane paliko. Netarė nė žodžio, jos tiesiog
vieną rytą nebebuvo. Nuo tada aš nieko nesu girdėjęs apie ją. Grįžau į darbą,
tačiau greitai buvau iš jo atleistas. Tą patį vakarą nusitvojau vietiniame
bare. Beeinant namo nugriuvau ant šaligatvio ir meldžiau mirties.

Po kelėtos
girtuokliškų dienų, atgavęs truputėlį vilties, už sutaupytus pinigus kurie buvo
skirti Samantos studijoms sugebėjau įsigyti mažą patalpėlę miesto pakraštyje ir
pradėti savo menką karjerą kaip privatus detektyvas. Šuolis į priekį. Nors ir
menkas, tačiau vis geriau nei nieko.

Mano klientai –
žmonės vengiantys dėmesio. Ne, kalbu ne apie aukštuomenę. Vietinės gaujos,
vadeivos, narkomanai ar šiaip kokios nereikšmingos utėlės. Kartais užeidavo švarūs,
mažu verslu užsiimantys laimės ieškotojai, bet tokių pasitaikydavo nedaug.
Kadangi už paslaugas imu tik skatikus, tapau prieinamas visiems žmonių tipams.
Net ir jiems.

Iš šviesaus ir
daugumos pažystamo dienos gyvenimo teko persikoreguoti į naktinį. Nemeluosiu,
sunku nebuvo. Esu nakties žmogus – tamsa ir tyla man daug patrauklesnė, nei
šviesa ir pastovus skubėjimas. Naktį laikas sustoja.

Priėjau prie lango
ir atitraukiau užuolaidą. Priešais švytėjo „Lario užeiginė“ užrašas. Vietinis
baras, kur visos kvartalo sudužusios viltys susirenka ir paskandina save šaltu
viskiu. Taip dariau ir aš. Taip daro ir jie. Šalimais įėjimo ant batų padėjęs
galvą miegojo senis Nikolsonas. Kunigaikštis Reno Nikolsonas – bent jau jis
taip sako. Kiekvieną naktį jis arba miega toje pačioje vietoje, arba rėkauja
gatvėje apie greitai ateisiančią jo armiją, kuri didžiąją mūsų dalį išžudys, o
likusią pasiliks kaip vergus.

Tolėliau, prie
autobusų stotelės, stovėjo Amanda. Jauna, blyški, ilgais geltonais plaukais pasipuošusi
mergina dėvinti bjaurų tamsiai violetinį Dievas žino ką. Skaudu į ją žiūrėti.
Prisimenu, prieš keletą metų ji turėjo ambicijų įstoti į koledžą. Mokėsi iš
paskutiniųjų, nors skaitymas nebuvo jos stiprioji pusė. Galiausiai jos bjaurybė
motina nusprendė, kad ji jau pakankamo amžiaus, kad perimtų šeimos verslą. Taip
sužlugo ir taip menkas mergaitės gyvenimas. Motinos,  taip vadinamas verslas, buvo niekas kitas
kaip prostitucija. Ji paseno, buvo visiems įgrisusi ir atsibodusi. Tada vietoje
jos vieną dieną pasirodė Amanda. Išsigandusi, ašarų pilnomis akimis jauna
mergina, gniauždama mamos rankinuką laukė pirmojo kliento. Motina džiaugėsi
gautais pinigais, kol vieną dieną kažkokia šiukšlė Amandai su peiliu perdrėskė
visą kairįjį žandą, taip palikdamas amžiną žymę. Pelno suma smarkiai susitraukė
ir motina puolė į depresiją. Galiausiai ji nusižudė prarijusi visą saują raminančiųjų.
Dukra… Tolimesnę Amandos istorijos eigą, manau, patys suvokiat.

Pažįstu visus
šiuos žmones geriau nei jie patys save. Man pažįstami visi šio kvartalo vardai.
Kvartalas priklauso man. Šios gatvės – mano. Visas šis sušiktas miestas yra
mano. Man priklauso nuodėmingasis Niuersas. Per tiek metų nepavyko pažaboti tik
nakties. O taip buvo tik dėl to, kad naktis buvo jų nuosavybė. Jie buvo nakties
karaliai ir niekas negalėjo to pakeisti.

Naktį tavo
pažįstamas pasaulis užleidžia savo vietą nežinomybei. Dabar man visiškai žinoma
„V“ kilmė. Po galais aš net jo sudėtį žinau. Tai prakeiktas nuodas, kuris tau
nesuteikia jokių šansų. Tu esi. Tavęs nėra. Viskas taip paprasta. Bjauriausia
yra tai, kad širdies gilumoje suvoki kas tau darosi. Ta menka tavo kūno dalelė  pirmąsias dienas rėkia, maldauja, kad
atsipeikėtum. Kelio atgal nėra. Po šitiek metų „V“ įleido savo šaknis taip
giliai, kad prieš ją kovoti tiesiog beprasmiška.

-        
V –
tai vendeta. – juokaudavom biure.

Kokie mes buvome
teisūs. V – tai Vendeta. V – tai kraujo kerštas. Kerštas žmonijai, paremtas
krauju ir tik krauju. Jų krauju. Tuo susmirdusiu, mutavusiu, svetimu krauju,
kuris teka jų gyslomis.

Nieko kaltinti negaliu.
Pats netikėjau iki paskutinės minutės. Iki to kol pamačiau juos išsiurbiant
sielą iš atsitiktinio praeivio. Tada viskas apsivertė. Ir turiu galvoje viską.

Rodyk draugams

komentarai (4) | “ANTRAS: pirma dalis;”

  1.   KaspinuotisAurimas rašo:

    „Po kelėtos girtuokliškų dienų…“
    Sakosi „po keleto“.

    Pradedu pavydėti tau, kad sugebi taip rašyti;D

  2.   kazikox rašo:

    Dėkui.

    O vat rupūžės neskaito. :D Rėkė, rėkė - dar, dar, o kai yra tai tyli.

    Ir taip, čia juokauju.

  3.   KaspinuotisAurimas rašo:

    Gal toks žanras nepatinka ;]

  4.   1eva rašo:

    Geras! Tik truputį šiurpoka su ta dukra. net pagailo - "savo pačios, jau išdžiūti spėjusioje kraujo baloje"… nupurtė šiurpas

Rašyk komentarą