BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Troleibusiška simfonija ir Gandis be vanilės


Taip taip taip.

 

Šimtas metų ir
dar galybė dienų. Neatnaujinu blogo, o apsakymus visiškai apleidau. Kaltas,
kaltas – prisipažįstu. BET. Aplinka irgi kalta. Tai metas atėjo. Atrodo pff
dešimta klasė, pff dešimtokiški egzaminai, pff… Pffinkit pffinkit, bet darbo
užtenka į valias. Visokio šlamšto prisigalvoja, o mum, vargšeliams… Tačiau
kažkokių gyvybės ženklų reikia jums parodyti, tad įdėsiu trumpus savo
nusisvaigimus.

Beje! Prieš
pradedant, negaliu nutylėti, kad šį šeštadienį buvau vienas namuose ir nuobodžiavau.
Viso to rezultatas: nufilmavau ir sumontavau kažkokį dviejų minučių brudą. Tik
vat nežinau ar man apsimoka kelti jį čia, o gal palaukti kada turėsiu daugiau
laiko ir padaryti tikrą, normalų blogo įrašą ir ten jį įdėti? Turbūt taip ir
padarysiu.

 

Nr.1

 

Vieną gražią
dieną sėdėjau troleibuse su tušinuku ir užrašų knygute. Buvo piko metas, o apie
stotelę kurioje turėčiau išlipti net drįsti negalvojau. Žodžiu, buvo daug
laiko, tad įsitaisiau patogiau ir štai ką parašiau:

 

Troleibusiška simfonija

Trakšt, brakšt, pšššš – ir dar koks tūkstantis ištiktukų. Štai kaip
galingai atsidarinėja ir užsiderinėja Vilniaus, septintu numeriu
pažymėto, troleibuso durys. Na ne tik septintukas toks krebždantis –
visi jie jau įžengę į kokį gerą tūkstantmetį. Bet niekas nesiskundžia –
juk tai, kaip tik yra puiku. Nostalgija ir prisiminimai jaukiai
pamyluoja ne vieną močiutę. Joms tie traškėjimai tokie brangūs! Sėdi,
mirksi plačiomis akutėmis ir tik laukia kada autobusas vėl sustos.
Laukia ir laukia, atrodo jau visą amžinybę. Ir staiga autobusas
sustoja, visi iš inercijos palinksta į priekį, o troleibuso vidų
užpildo garsus šnypštimas. Prasideda! Tada jos suspaudžia kumščius ir
laukia tų jaunystę primenančių garsų. Trakšt, trakšt – kaip gražu!
Trakšt, brakšt – visas duetas! Trakšt, brakšt, pšššš – va ir trys
tenoro balsai. Na gal ne tenoro, bet juk kažkokią muzikinę sąvoką
turėtų tokie garsai atitikti. Tokios miniatiūrinės simfonijos skamba
kiekvienoje stotelėje. Jos ne tik kutena senutėms ausis, bet tuo pačiu
vykdo ir kitą svarbią paskirtį. Ši simfonija vienus išlydi, o kitus
priima. Kokia prabanga. Juk visiems smagu, kai tave pasitinka ir palydi
su muzika. Tačiau ne viskas taip puiku, kaip norėtųsi. Mat atsiranda
visokių, kurie negirdi šios muzikos. Močiučių priešai numeris vienas.
Paaugliai. Jie negirdi šios muzikos, kur gi tau girdės! Kai tos jų
ausys prikištos visokios plastmasės, iš kurių veržiasi visokie
bumčikai. Košmaras! Juk tų, kaip ten jie, ausinukų paskirtis yra tokia,
kad kitiems netrukdytų tie kiauliški žviegimai. O čia, kai nusistato
didžiausiu garsu – visas autobusas skamba. Atsitinka visiškai atvirkščias
variantas – tie kurie turėtų bumčikus girdėti, tegirdi kažkokį
čirškimą, o visiems kitiems (t. y. senutėms) šis marazmas užgožia tikrą
muziką. Taip, taip tuos pačius traškėjimus. Tie paaugliai specialiai
taip daro. Atseit maištauja – klausosi trankios muzikos, skutasi ar
dažosi plaukus, dėvi visokius skudurus, gadina savo kūną visokiais
auskarais ir tatuiruotėm (oi, oi, oi! Šventvagystė! Kaip galima taip
elgtis su DIEVO nuosavybe? Juk kūnus mes tik priglaudžiam kuriam
laikui, juos juk grąžinti reikės). Matai, pankai jie. Plaukuotos
tarakonų pažastys, o ne pankai! Vat senais laikas tai žmonės mokėjo
būti anarchistais. Maištauti, bet tuo pačiu gerbti kitus. Vis tik
būdavo kažkokios taisyklės. O dabar – prieš visus ir visada. Baisu.

Į autobusą įlipa jaunas vaikinukas. Senutė sėdinti kairėje pusėje
iškarto jį išanalizuoja. Švarūs, juodi, trumpi plaukai, jokių auskarų,
gražus pilkas švarkelis – atrodytų puikus vaikinas! Bet tas šlamštas jo
ausyse. Ne jis toli nuo puikaus. Dar viena pilka dėmė. Tokia pilka,
kaip ir jo švarkas. Haha, gerai čia močiutė pavarė. Ir įdomu ką jis
toliau darys? Vaikine, kur jūsų bilietėlis? Jis jo neturi. Jis nė
negalvoja jo pasižymėti! Šlykštu! Šiukšlė, banditas, chuliganas, vagis!
Juk taisykles visi puikiai žino – ne šiaip sau tas moters balsas
sklindantis iš kolonėlių vis kartoja „Atsižymėk bilietėlį“. Bet neee,
kur gi tau. Juk jis maištauja. Kvailys.

Staiga visi palinksta į priekį. Močiutė išsišiepia. Trakšt,
kriokšt, brakš, pšššš – vėl toji muzika. Močiutė dar pasėdės keletą
stotelių ir palepins save šiais garsais.


Nr.2

 

Kartą nuėjau
miegoti. Oho kaip įspūdinga ar ne? Tada atsikėliau. Yeah, veiksmas! Ir nuėjau
nusimyžti ( parodon, jei kam negražiai skamba ). Tada grįžau, pažvelgiau į
laikrodį ( kuris rodė 4:26 ) ir kažkodėl pradėjau rašyti. Be abejo buvau
užsisapnavęs, tad rašiau viską kas lindo į galvą. Tą patį rytą viską sulipdžiau
į vieną tekstą ( viskas buvo labai padrika ) ir štai rezultatas. 


- Ir štai kaip matote, jeigu mes atsisakytume vanilės…

„Vienas, du, trys varom! Mano krūtys buvo dvi, viena dingo - nerandu… “- konferencijos salėje suskambo muzikėlė.

- Atsiprašau, - atsistodamas išlemeno vyriškis vardu Tomas ir
parodė visiems iškeltą smilių. - Vieną minutėlę, - tarė beišeinant pro
duris į koridorių.

- Alio?

- Tomai! Kur tu? Jau žinai kiek laukiu? Padariau vakarienę, viską papuošiau, o tu kur?

- Brangioji, ne pats geriausias laikas. Konferencija vyksta, jei
visą tai pavyks man prastumti, prižadu nupirksiu tau tą Audi, kurios tu
taip nori.

- Ah konferencija? Turėčiau patikėti šiuo melu? Visiems normaliems žmonėms darbas penktą pasibaigia.

Tomas pažvelgė į laikrodį.

- Saulyte, juk dabar tik dvidešimt minučių po penktos. Net jei
būčiau pabaigęs darbą penktą, vis tiek dar būčiau kelyje. Vyksta
labai…

- Nereikia čia man teisintis! Sėdi prakeiktame bare su savo tais
idiotais draugais ir geri alų. Arba… - Stoja tyla. - Tu su ja ar ne?

- Apie ką tu čia?

- Na ta tavo draugė. Mat, mokyklą kartu laikėt.

- Monika, ji pas mus buvo užsukusi prieš du mėnesius. Ji juk Kaune gyvena!

- Ah Kaune. Žinau tave bjaurybe. Nupirkai jai kokį gražų butą senamiestyje, - kliedi, - o man net automobilio parūpint negali.

- Monika, aš dirbu. Turiu lėkti. Neskambink, kai baigsis aš paskambinsiu.

- Nu ir velniop tave Tomai!

Neaišku katras pirmas numetė ragelį. Tomas sugrįžo į konferenciją kur sėdėjo storapilviai, gyvieji alaus kaupikliai.

- Žmona? - Besijuokdamas paklausė vienas.

- Taip. Jaudinasi. Suprantu aš ją…

- Trukdo tau dirbti.

- Tiesiog jau…

- O tu jai kokį pavadėlį nupirk. Arba nemaitink kokią savaitę,
pamatysi - los tik tada kada liepsi. Apskritai nieko nedarys be tavo
leidimo.

Tomas pažvelgė į storulį su pasibjaurėjimu, tačiau nieko nesakė.
Jam reikėjo šio kontrakto. Jis privalėjo jį gauti. Tai ne šiaip parašas
ant lapo - tai gero gyvenimo garantavimas. Pastovus pinigų šaltinis.

- Aš savajai kartą kaip užvožiau! Nebeloja daugiau, tik murkia kai
grįžtu! - Riktelėjo vienas pasiturintis šunsnukis. Visi susigriebė už
pilvų ir prapliupo juoktis.

- Gal galime tęsti? - Susierzinęs paklausė Tomas. Kairė jo ranka
slėpėsi kišenėje ir laikė vibruojantį telefoną. Jis numeta. Ji
perskambina. Jis numeta. Ji perskambina.

- Taigi, kur mes baigėm? Ah taip, vanilė…

Konferencija dar truko apie tris valandas. Po penkiasdešimt devinto
skambučio telefonas pagaliau sustojo vibravęs. Vos visi pradėjo
skirstytis, Tomas išsitraukė mobilų ir pradėjo nerangiai maigyti
skaičius. 867424…

- Ei Tomai! Gerai čia pavarei.

- Dėkui, dėkui. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Man reikia paskambinti Monik…

- Ei ei palik tu ją ramybėj. Be to - juk tokia proga! Esu
įsitikinęs, kad ji nesupyks jei tu sugrįši vėliau ir truputėlį pasėdėsi
su draugais Ondervorlde.

- Bet juk… Palauk, kur?

- Staigmena, Tomai, staigmena. - tarė draugužis pravarde Vūzy Buzy
Tatūzy Yr Arbūzy, arba dar žinomas kaip Mantas, ir ištraukė mobilų iš
Tomo rankų. Tada išjungė jame vibraciją ir grąžino atgal.

- Aš, tu, alus ir jos, ir jokių bet.

- Tu ir jos?

Sutrikusį Tomą Mantas nusivežė į barą pačiame miesto pakraštyje.
Netruko ilgai, kai prie jų prisijungė dvi simpatiškos, dideles krūtis
besiūbuojančios, merginos.

- Tomai gerk! Prie to pačio stikliuko jau kiek laiko sėdi?

- Aš… Aš neištroškęs, - jis vis galvojo apie Moniką.

- Matai kaip. Matai, Sara, - kreipėsi į merginą besikabinančią už
Tomo rankos, - jis šnekėti moka. Deja visi jo gabumai ties čia ir
baigiasi.

- Na, manau, kad kitur jis taip pat visai neblogas, - atsakė ši ir visi pradėjo juoktis.

- Tomai, gerk, - šį kartą rimčiau kreipėsi Mantas.

Jis ir išgėrė. Tada dar vieną. Po to dar vieną. Ir dar.

O tada, kaip tyčia klube pasigirdo nuostabiausia muzika pasaulyje. Tomas kratėsi ir šokinėjo, ir kaip gražiai jis dainavo!

- Para diū na džyhera viooooon, - metėsi esą suprantąs dainą.

- O tu gerai moki angliškai! Aš tai nieko nesuprantu!

- Mokiausi prestižiniame Universitete!

Deja aplinkui sėdintys žmonės nebuvo nustebinti Tomo anglų kalbos
sugebėjimais ir tuo, kad stebuklingu būdu jis suprato dainos žodžius,
nors daina buvo prancūziška. Tomas pasisuko kelis kartus aplink su juo
šokančią merginą ir nusiėmė savo švarką. Tada pradėjo jį sukti ant savo
smiliaus. Padaręs nepilnus tris apsisukimus švarkas nulėkė į šoną ir
pataikė tiesiai į arbatą geriančią senutę. Jai į veidą atsitrenkusi
saga,  nuo viršutinio žandikaulio atmušė dantų protezus. Kadangi senutė
gėrė arbatą ji instinktyviai pradėjo ryti įsivaizduojamą gurkšnį.
Protezai įstrigo gerklėje. Pribėgęs Tomas su šypsena besitęsiančią
toliau už ausis, atsiprašė.

- Dėkoju, - tarė jis ir pagriebė šalimais gulėjusį jo švarką. Tik
tada jis atkreipė dėmesį, kad senutė, žiūrinti jam į akis, smarkiai
kruta ir keistai inkščia. - Nelabai sekasi dainuoti ar ne močiut? -
Linksmai sušuko vis bežiūrint į besikratančią senutę. Tada truputėlį
susiraukė. Smegenų ląstelės paskelbė pietų pertrauką. O tada vėl
išsišiepė, - Iš karto reikėjo sakyti, kad norite šokti! - jis griebė
močiutei už rankos ir nusitempė ją į patį šokių aikštelės vidurį.

Oi kaip jis šokinėjo ir bėgiojo, rėkė ir maivėsi. Deja močiutė
judrumu nepasižymėjo. Bet ji juk sena! Be abejo nebus tokia judri kaip
jaunasis verslininkas Tomas!

- Na, močiute! Solo! - riktelėjo pribėgęs su iškištu liežuviu.
Tada pagriebė senelės kairę ranką ir pasuko ją su tokia jėga, kad pats
nuskriejo ir išsitiesė ant kampe stovėjusio staliuko.

Senelė iš inercijos apsisuko keletą kartų, o tada nukrito ant
grindų. Visi sėdėjo išsižioję ir, netikėdami, stebėjo kas vyksta.
Pribėgęs prie senelės kūno Tomas trumpai patylėjo, tada iškėlė rankas
ir išleido ilgą, ilgą „hahahahaha“.

- Sena kaip karas, bet judri kaip maras! Pagauni? Gi maras greitai
papilto! O ji, kaip greitai nusigėrė! Ahahahaha. - tada jis apžvelgė
visus aplink jį sėdinčius ir tarė - Ponai, einu aš į tualetą.

Betupint vienoje siauroje tualeto kabinoje pasigirdo kaip gretimais atsivėrė durys.

- Tomai, aš manau, kad mums reiktų eiti iš čia, - drebančiu balsu tarė už durų stovintis Mantas.

- Bet dabar tai negaliu išeiti.

- Šiki?

- Ne, Mantai, negalima taip sakyti. Aš tuš-ti-nuo-si.

- Kaip sekas?

- Prastai.

- Kaip tai prastai!? - Pasibaisėjo Mantas. - Parodyk tam šūdsnukiui kas bosas!

- Hehe… Pasakei šūdsnukis.

- Be abejo pasakiau! O dabar parodyk jam kas čia bosas!

- Parodyti?

- Parodyk!

- Nu ir parodysiu!

- Ir parodyk!

Ir parodė.

- Parodžiau, Mantai. Aš jam tikrai parodžiau.

- Šaunuolis, Tomai. Einu aš pasnausiu. - tarė ir užsirakino kabinoje, esančioje šalia Tomo.

Tomas išėjęs iš tualeto iškarto pripuolė prie Saros.

- Tomai, manau, kad tau reiktų grįžti namo. - susirūpinusi tarė ji.

- Okey. Bet aš jam parodžiau kas bosas.

Toliau vyko viskas labai paprastai. Tomas išėjo, susistabdė taksi
ir grįžo namo. Namuose jo laukė Monika. Oi kokia ji bus laiminga. Tomas
besišypsantis įėjo į miegamąjį ir uždegė šviesą. Staiga jo širdį
persmelkė smailus ir ledinis durklas. Jis visas sustingo. Prieš jo akis
buvo vaizdas, kuris sugriaus visą jo gyvenimą, visas jo viltis. Jo
meilės jai jau nebebuvo.

- Tai štai kaip viskas yra iš tikrųjų, - šaltu balsu tarė jis Monikai, kuri krapštė savo akis netikėtai pažadinta iš miegų.

- Apie ką tu Tomai?

- Tu ką manai, kad aš aklas? Kas jis toks?

Monika pasimetusi apsidairė.

- Kas? Rokis?

- Ah štai koks jo vardas. Ar ilgai tai tęsiasi?

Monika visai sutriko.

- Tomai apie ką tu? Tau gal kažkas per galvą užvožė? Čia gi šuo!

- Viešpatie! Monika… Su šunimi? SU ŠUNIMI?

- Ką tu čia dabar…

- Ar ilgai? Štai kas man dabar rūpi. Ar ilgai tu mane apgaudinėji su šiuo padaru?

- Dieve mano, Tomai, čia juk tavo šuo!

- Mano? Aš su šunimis nemiegu!

- Jis gi visada su mumis miega! Prie kojų - jo mėgstamiausia vieta!

- Ne, Monika, aš su juo nemiegu. Žinai kodėl? - Tomas susiraukęs
pridėjo delną prie smilkinio. - Nes aš, Monika, esu ne gėjus. Su vyrais
nemiegu.

Monika išsižiojo. Tomas kurį laiką „pagalvojęs“ tarė:

- Gandis.

- Gandis?

- Nepertraukinėk moterie! Gandis apie tokias situacijas šnekėjo.
Jis sakė, kad tu, - Tomas dūrė pirštu į Moniką, - kad tu… Ne aš. Ne
jis. Bet tu. Būtent tu, Monika, kai… - stojo tyla. Tada Tomas užkėlė
rankas sau ant galvos, - Iš kur jis žino tave? Iš kur jis tave pažįsta?
Tu, ką ir su juo miegi? Dieve mano, Monika, tu miegi su Gandžiu?

- Ką tu…

- Aš… Aš neturiu žodžių. Einu nuo tavęs, monstre! - riktelėjo jis ir išbėgo į lauką.

Ten jį pasitiko dvi policijos mašinos. Jam buvo iškelti kaltinimai
dėl senutės nužudymo ir viešosios tvarkos trikdymu. Tomas išgirdęs
kaltinimus prapliupo juoktis.

- Tu nesupranti, milicininke. Priėmėme sprendimą, kad reikia
atsisakyti vanilės. Taip nepakis kolos skonis ir sutaupysime visą krūvą
pinigų!


Ir kokia gi čia viso šio marazmo esmė? Kas gi buvo norima pasakyti?

O gi tai, kad nesvarbu kas yra tavo gyvenimo partneris - Gandis vis tiek su ja/juo permiegojo pirmas.

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Troleibusiška simfonija ir Gandis be vanilės”

  1.   Kaspinuotis Aurimas rašo:

    Juokas pro ašaras. Su tuo šuniu. O močiutėms aš kasdien gadinu pasivažinėjimą su per garsiai paleista muzika. ;D

  2.   Kazikox rašo:

    Aha aš irgi. :) Be galo malonus užsiėmimas.

  3.   goosey rašo:

    man juokingiausia, kai ant seno seno truliko ar autiko (tokio visisko tranto) buna uzklijuotas lipdukas "sis autobusas/troleibusas tavo miestui kainavo 1 000 000 litu" nors imk ir isgriuk

  4.   kuqtiz rašo:

    įtraukė veiksmas.. baigus skaityt vos ne buvau prilipus prie monitoriaus :D
    jėga.. dedu riebų pliusą ;)

  5.   1eva rašo:

    Oho…
    +1
    Cha cha cha :) geras. Ypač antras.

Rašyk komentarą