BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PIRMAS: prologas;

Salut.

 

Tad štai kaip ir
žadėjau įdedu to „psichologinio siaubo wtf“ žanro apsakymo prologą. Kadangi
pavadinimo nesugalvoju, tad pavadinkime jį tiesiog „PIRMAS“. Kitą apsakymą
pavadinsime „ANTRAS“ ir taip išspręsime šią problemą. Siūlyt savo pavadinimus
be abejo galite visada.

 

Visas noras
pradėti rašyti šį apsakymą kilo jau labai seniai. Dar būdamas ketvirtoje
klasėje pradėjau ir be galo daug parašiau, tiesa prieš metus kai viską
perskaičiau, daug kas neatitiko mano norų, tad teko viską smarkiai pakeisti ir
palikti tik tam tikras detales. Senąjį, užmirštą variantą galėsiu įdėti, jeigu
tik panorėsit. Noras rašyti kilo po to kai perskaičiau pirmąją siaubo knygą Stephen‘o
Kingo „Kerė“ ir po to kai teko prisiliesti prie, net dabar kvapą gniaužiančio
žaidimo „Silent hill“. Ilgas kelias per tiek metų nueitas ir daug žemės aptikta
(rašiau apšikta, tačiau word‘as greitai susiorientavo ir pakeitė į „aptikta“.Tad
tebūnie, taip kaip pakeitė.). Nuo Kingo perėjau prie Clive Barker (deja jo
knygų niekur neradau, tad teko siųstis), o šiuo metu galiausiai apsistojau ties
siaubo žanro pradininku ir neišblėstama legenda – H.P.Lovcraft.

 

Na kaip ir viskas.
Skaitom. Vertinam. Komentuojam. Kritikuojam. Ačiū.

P.S. Niekaip negaliu atsidžiaugti, kad blogas užfiksuoja visus pakrypimus ir paryškinimus. Ačiū Dievui, kad nereikia dėti tų prakeiktų [i][/i][b][/b]

Prologas

 

Tirštas rūkas apgaubęs miestą, buvo pradėjęs
išsisklaidyti, gatves puošiančios balos ir nuo šakų varvantys lašai bylojo
neseniai praėjusį lietų. Monotoniškas didmiestis skendėjo lempų šviesoje. Net
tokiu laiku gatvėse nesunku būtų aptikti gyvybės, vieni skuba namo, o kiti dar
tik ruošiasi pradėti darbą. Tačiau atmosferoje vis tiek vyravo gili, niūri
tyla. Ją sudrumstė užsidarantis liftas užspęsdamas savyje tamsų, vyrišką
siluetą. Nuo vyriško palto tingiai varvėjo lietaus lašai. Vienas, kitas…
Tarytum savo ritmą muštų. Dvidešimt pirmas aukštas, dvidešimt antras aukštas…
Lėtai ,bet užtikrintai vyriškis artėjo prie savo tikslo. Nuo varvančių lietaus
ir kraujo lašų ant grindų jau buvo susidariusi nemaža raudonai tamsi balutė.
Giliai įkvėpęs Kairas pasiraitojo kairios rankos rankovę ir žvilgtelėjo į
laikrodį. Laikrodis buvo visai naujas, jo šonus puošė įvairios graviūros, o
tarp jų buvo įsiterpęs kompanijos pavadinimas „Swiss“ . Laikrodžio paauksuotos
rodyklės buvo sustojusios ties dešimta valanda. Nežinia ko tikėdamasis, Kairas
pirštu pabaksnojo per jį. Nė krust, rodyklės taip ir nepajudėjo, tik stiklelis
dar labiau įskilo nei buvo, tarytum užgesindamas, bet kokias viltis laikrodį
atgaivinti. Pasigirdo skambus pyptelėjimas ir lifto durys nerangiai atsivėrė,
atverdamos prieš save ilgą, lempų apšviestą koridorių. Vyriškas siluetas
truputėlį sujudo – atsiduso. Koridoriaus gale vyravo nemaloni tamsa, tai buvo
vienintelė koridoriaus dalis neapšviesta lempų, tačiau Kairo tai visai
nejaudino. Toji tamsa buvo tarsi neatskiriama jo namų dalis, kaip šuo kiekvieną
kartą pasitinkantis šeimininką parėjus namo. Raktų čiusdesys, garsus barkštelėjimas
ir 823 buto durys atsivėrė. Vyras lėtai įžengė ir užtrenkė duris. Kairas be
galo mėgo stiklą, to pasėkoje, jo butas buvo išpuoštas įvairiomis stiklinėmis
figūrėlėmis, net lauko siena buvo visa stiklinė. Jis gyveno aukštai, o miestas
be galo gražus, tad jo sprendimas sieną padaryti stikline būtų pateisinamas,
net neatsižvelgus į jo potraukį stiklui. „Girdėjai? Jis ateina! Bėk Erikai,
dink iš čia!”- iš už kampo pasigirdo išgąstingas balsas. Kairas tarytum nieko
negirdėjęs pasirėmė ranka į sieną ir pradėjo nusimauti savo permirkusius batus.
Tai padaręs, lengvu rankos mostu numetė juos netoli durų kilimėlio ir patraukė
svetainės link. ,, Ne. Užteks jam tave terorizuoti, išsiaiškinsiu aš su juo
pagaliau “. ,, Bet Erikai, jis pamišėlis! Negi neprisimeni ką jis…“ nespėjo
pabaigti sakinio mergina. Stojo visiška tyla ir tamsa. Kairas pasilenkė link
medinio, egiptietiškais piešiniais išpuošto stalo ir padėjo ant jo distancinio
valdymo pultelį. Matyt, netyčia paliko įjungtą televizorių. Uždegė vonios
šviesas ir paleido šaltą vandenį. Viena ranka prausdamas kitą jis pakėlė galvą
ir pažvelgė į priešais esantį veidrodį.

-Sensti. Per senas tokiems dalykams – užkimusiu
balsu pralemena.

Nusišluostęs rankas, jis atsisėdo ant
svetainėje esančio fotelio ir pažvelgė pro langą. Jo akys kurį laiką buvo
įsmigusios į vieną tašką, buvo nesunku suprasti, kad jis apie kažką įtemptai mąsto.
Staiga Kairas iš vidinės palto kišenės išsitraukė, vidutinio dydžio 9 x 19mm kalibro ,,Baretta“
****oletą. Stipriai laikydamas ginklą kairėje rankoje, dešine jis gniaužė
mobilųjį telefoną, kurio ekrane švytėjo ką tik surinktas numeris. 

- Kairai.
iš telefono pasigirdo senas, moteriškas balsas.

- Užteks. Nebegaliu. – tyla. – Ar girdi?

- Nebegali?
O kaip sakramentai? Kaip ritualas? Taip paprastai išsižadi savo tikėjimo?

- Ne, niekada.

- Rytoj pasišnekėsime.

- Ne. Viskas, aš baigiu tai. Dievo niekada
neišsižadėsiu, tačiau jums nebepadėsiu. Juk turit tą naujoką, naudokitės juo.

- Juk
žinai to pasekmes. Išdavikam nėra vietos rojuje.

- Viską puikiai žinau. Bet aš…

- Manai,
kad tau bus padaryta išimtis?

- Maniau… – tarė ir padėjo ragelį.

Įbedęs žvilgsnį į miestą, Kairas pridėjo
ginklą sau prie smilkinio. „ Tereikia tik
nuspausti gaiduką ir viskas bus perduota likimui į rankas“
, tačiau jis
dvejojo. Lėtai, drebančia ranka, patraukė ginklą nuo smilkinio ir padėjo jį sau
ant kelio. Vyriškis nusijuokė. Ši naktis jam bus paskutinė.

Rodyk draugams

komentarai (8) | “PIRMAS: prologas;”

  1.   prudencija rašo:

    jei šiandien nebūčiau perskaičiusi detektyvo, tai gal būtų sudominę.

    pradžia įprasta, na tokia „šabloninė“. man tokiuose kūriniuose įdomiausi— vidurys ir pabaiga, tad laukiu tęsinio.

    Redagavo prudencija 2008-03-20 21:42

  2.   Frendy rašo:

    Hm, įdomu, kas bus toliau. Laukiam tęsinio. :)

  3.   ziuksa rašo:

    Labai džiugu, kad stengiesi vartoti platų žodyną ir įvairuoti detalėmis, bet kai kuriose vietose jos skamba dirbtinai, t.y. tavo pastangos matosi. Skaitytojas, tiesiog bėgdamas akimis per tekstą, turėtų to nepastebėti, žodžiu, trūksta sklandumo. Galbūt čia kalti sudėtiniai sakiniai. Kai kurie jų kažkaip neskamba, gal turėtum paieškoti įdomesnių jungtukų, arba pridėti daugiau detalių ir taip padaryti kelis sakinius, o ne vieną sudėtinį. (Kita vertus, perkrauti teksto irgi nereikia). Be to, yra šiokių tokių stiliaus klaidelių, kur žodžiai pavartoti ne visai savo vietose ar ne su savo "spalva" kaip kad aš mėgstu sakyti. Pvz. "Sensti. Per senas tokiems dalykams – užkimusiu balsu leptelėjo". Veiksmažodis "leptelti" yra lengvas, žaismingas, dažnai reiškia prasitarimą netyčiomis, taigi sunkiai "įsipaišo" į tavo kuriamą nuotaiką.

    Anaiptol nesu literatė ir mano kompetencija visais šitais klausimais ne kažin kokia, bet kad jau prašei pakritikuoti, tai savo subjektyvią nuomonę ir išdėsčiau. O šiaip intriga yra, perskaičiau su malonumu ir prisidedu prie tęsinio laukiančiųjų. Sėkmės! :)

  4.   gintawryte rašo:

    O man labai patiko :)

  5.   yayu rašo:

    Laukiam tęsinių. ;>

  6.   Gelezhinkeliete rašo:

    Man patiko, šaunuolis :) + su nekantrumu laukiu tęsinio ;] sėkmės :)

  7.   Dalida rašo:

    man tai patiko, sudomino is tikruju. rasymo stilius sklandus, gerai:)

  8.   Neegzistuojanti rašo:

    Palyginus su mano "knyga", tai čia šedevras :D

Rašyk komentarą