BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PIRMAS: pirmas skyrius;

Vat is ap peoples.

Dėkoju
skaitantiems, vertinantiems ir dar didesnis ačiū komentuojantiems. 

Ypač didelis ačiū
ziuksai už išsamią ir
pagalbos suteikusią kritiką. Ačiū
! Iš tiesų tas „leptelėjo“ visai nelimpa. Dėl sklandumo taip pat esi teisi.
Vis bandau tai ištaisyti, tačiau viskas kiek sunkiau nei tikėjaus.

Tad dar kartą
ačiū visiems.

P.S. Pridėjau
dainą kuriai grojant buvo parašyta toji „košmaro“scena. Galbūt labiau padės
įsijausti į pasakojimą. Žinau, kad tai savotiškas emm… „čytinimas“, bet ei
! Jei yra galimybė, būtų nuodėmė ja
nepasinaudoti.


Pirmas skyrius


- Gilai, žinios!

- Dėkui, mama!- šūktelėjo ir užvertė istorijos
vadovėlį.

Gilas truputėlį atsipūtė ir apsidairė. Šalia,
ant lovos, sėdėjo jo mažasis broliukas, rankose laikydamas baltą, žaislinį
lėktuvėlį, bandė įgarsinti variklių skleidžiamus garsus. Už lango viešpatavo
rami nakties tamsa ir nuo vėjo braškančios medžių šakos. Vaikinas pasilenkė ir
įjungė televizorių.

- Ko tau tos žinios taip patinka?

- Užaugsi, suprasi… Dabar nutupdyk lėktuvą
ir užsičiaupk bent minutei. – liepė Gilas broliui ir atsilošė kėdėje.

,,
Sveiki. Čia TOS žinios ir šiandieną matysite….“
kaip
visada pradėjo žinių vedėja. „… tarybos
pirmininkas paskelbė…“

- Huh, politikai….

- Apskritai, ką jie daro?

- Politikai? – Gilas atsisuko su visa kėde ir tęsė. – Nieko. Na nebent meluoja ir stengiasi neišsiduoti, kad meluoja.

Brolis tik linktelėjo ir sugrąžino visą savo
dėmesį į lėktuvėlį.

 ,, Pareigūnus sukrėtė mistiška žmogžudystė
Panamos rajone. Reportažą parengė Karlosas Ortega.“

- Gilai, neleisk Tomui žiūrėt! – riktelėjo
mama.

Gilas pasisuko į brolį ir išsišiepė. Brolis pajutęs
jo žvilgsnį jam atsakė tuo pačiu. Jo veidas tiesiog žibėjo noru maištauti.

,,
Policija jau nustatė, kad nužudytasis yra Kairas Morganas. Vienas iš tyrėjų
situaciją komentavo taip
“- ekrane pasirodė ganėtinai
jauno veido vyriškis su policijos uniforma.

„- Šiuo
metu vyksta tyrimas, specialistai dirba iš paskutiniųjų, kad pagautų
nusikaltėlį.

- Galbūt
jau aiškios nužudymo sąlygos?

- Na
tyrimas dar tik prasidėjo, tad nieko konkretaus pasakyti negaliu, tačiau tai tikrai
viena iš keisčiausių mano matytų žmogžudysčių. Suprantat nužudytasis, įvykio
metu sėdėjo ant fotelio, galbūt grožėjosi vaizdu pro langą tarytum nieko
nesitikėdamas, tačiau jis kairėje rankoje laikė užtaisytą ginklą. Tad tai rodo,
kad auka numatė kas jo laukia. Bet keisčiausia yra tai, kaip pati žmogžudystė
buvo įvykdyta. Aukos kūne buvo rasta,-
pareigūnas
atsiduso – žinau, kad keistai skamba, bet
jo kūne radome milžinišką durtinę žaizdą, o fotelyje, ant kurio sėdėjo auka,
pastebėjome beveik identiško dydžio skylę. Tad galėtume teigti, kad ponas
Morganas buvo nudurtas per fotelį. Per fotelį –
pabrėžtinai pakartojo
policininkas.- to mums dar neteko matyti,
šiuo metu nužudymo įrankio nežinome, tačiau, kad ir koks ginklas tai bebūtų,
mes beveik užtikrinti, kad nusikaltimą įvykdė vyras ar netgi keletas vyrų. Nes,
manau, suprantate, perdurti tokį sluoksnį medžiagos, o tuo pačiu ir žmogaus
kūną reiktų didelės jėgos. Šiuo metu galiu jums pasakyti tik tiek.“

- Kodėl jis nesigynė?

- M?

- Juk turėjo ginklą su savimi. Galbūt užmigo?
- garsiai savęs klausinėjo Gilas ir įdėmiai žiūrėjo į ekraną, kuriame buvo
rodomos iš nusikaltimo vietos padarytos nuotraukos.

Kraujo patale su ginklu rankoje sėdėjo vyriškis.
Jo pilvas buvo visas sumaitotas, tarytum kažkas iš jo vidaus būtų išsiveržę.
Gilo akys išsiplėtė. Laikrodis!
Mintyse sušuko jis. Sunkiai, tačiau buvo galima įžiūrėti, kad laikrodis ant
Kairo kairiojo riešo buvo suskilęs. Gal
jis vis dėl to gynėsi? Bet tada kaip paaiškinti skylę fotelyje?
Gilas
išsišiepė. Paltas šlapias! Vakar lijo…
Turbūt grįžtant namo jis įsivėlė į muštynes, per kurias ir sudaužė savo
laikrodį. Tada jį grįžtant, oponentai nusekė namo ir nusprendė su juo
susidoroti tyliai. Kairas, matyt, tai numatė, dėl to buvo užsitaisęs ginklą,
tačiau jis buvo sužalotas ir nuvargęs, tad neužilgo jis užsnūdo, suteigdamas
puikią progą priešams. Bet pati žmogžudystė… Koks ginklas galėjo padaryti
tokio dydžio skylę?
Mąstė Gilas.

,,
Kitose naujienose, šiandien buvo rastas mokyklinis autobusiukas, visi juo
važiavę žmonės - apvogti, yra smarkiai nukentėjusių. Į klausimus atsakinėja
komisaras Holindėjus.“

- Tėtis. – nusišypsojo broliukas.

,,-
Žinome tai, kad autobusu važiavo dvylika penktokų. Visi jie apiplėšti,
vairuotojas smarkiai sumuštas. Vaikai be jokių smurto žymių, tik be abejo šokas
nepalenkė nei vieno. Greitai bus žinomos visos aplinkybės. Kas, kada, kaip ir
panašiai. Manoma, kad užpuolė vietinė banditų gauja.“.-
užbaigė Holindėjus.

Šalimais suskambo tyli melodija, kuri su laiku
vis garsėjo. Gilas paėmė telefoną ir priglaudė prie ausies.

- Klausau?

- Matei?

- Aišku.

- Geras ane? Ir ką apie tai žinai?

- Tu apie žmogžudystę ar apie tuos vaikus?

- Aišku žmogžudystę! Gal tėvas ką nors sakė?

- Jis apskritai dar negrįžo namo. Be to, jis
juk dirba su ta vaikų byla, tai turbūt apie žmogžudystę nieko nežinos.

- Mm…- numykė pašnekovas – na vis tiek, kai
grįš – paklausk. Gal ką nors žinos?

- Mhm. Iki rytojaus.

- Čiau.

 Vaikinas
padėjo ragelį ir pažvelgė į laikrodį. Dešimt dvidešimt dvi. Gilas įdėjo istorijos
vadovėlį į kuprinę ir pradėjo klotis lovą.

 

Ta naktis jam buvo be galo ilga. Kūnas buvo
atpalaiduotos, tačiau smegenys dirbo nesustodamos, galvoje vis sukos mintys
apie žmogžudystę. Nuo pat mažens Gilas mėgo įvairius detektyvinius filmus, bei
bandydavo padėti tėčiui aiškintis įvairias bylas. Tėvai žavėjosi tokiu jo
potraukiu mįslėmis ir netgi ugdydavo jo susidomėjimą, sudarydami jam paprastas
užduotis. Pavyzdžiui.: kas paėmė pyragą? Dažniausiai pyrago gabalėliai būdavo
paslėpti įvairiuose kambariuose, o juose būdavo raštelis su užuomina kur rasti
kitą pyrago gabalėlį, kol galiausiai priėjus paskutinį gabalėlį aptinki mįslę,
kurią įminus išaiškėja kas nudžiovė pyragą. Tas susidomėjimas iki šiol vis augo.
Būtent todėl jis visada žiūri žinias, išsirenka jam įdomiausią, neišaiškintą
nusikaltimą ir bando jį išspręsti. Tiesa, to jam  dar nepavyko įgyvendinti, tačiau jis stengiasi
iš paskutiniųjų. Mirtinoje kambario tyloje pasigirdo tylus alsavimas – pagaliau
užmigo.  

 

Priešais jį buvo ilgas, siauras, rūke
paskendęs koridorius ir neapsakoma galybė durų. Gilo rankos pradėjo drebėti,
visą kūną apgaubė paslaptingas šaltis. Kažkokios jėgos skatinamas jis pradėjo
bėgti, tačiau kojos buvo tarytum medinės, jis jas vos galėjo pajudinti. Lėtai
vienas žingsnis po kito vaikinas pradėjo irtis į priekį, tačiau koridoriaus
gale esančios durys, su kiekvienu žingsniu mažėjo. Apimtas nevilties Gilas sustojo.
Netikėtai visą kūną nupurtė baimė. Baimė nežinomybės kuri vyravo už jo. Širdies
ritmas smarkiai pagreitėjo, nuo kaktos lašėjo prakaito lašai, tačiau jis
apsisukti neįstengė. Staiga viskas tarsi sustojo, Gilo kūnas visiškai
atsipalaidavo, tačiau baimė niekur nedingo. Lėtai ir neužtikrintai, jis
atsisuko. Tamsa. Nyki, beribė tamsa. Paprastai Gilas nebijo tamsos, tačiau ši
buvo kitokia. Kiekvienas įkvėpimas smarkiai suspausdavo krūtinę, tarytum oras
būtų susidarytas iš panikos ir baimės. Apsidairęs vaikinas dar kartą apsisuko.
Niūrus koridorius buvo dingęs, dabar visai arti jo buvo paprastos medinės durys
su numeriu 823 išraižytu ant paviršiaus. Lėtai pakėlęs ranką, sugriebė rankeną
ir atvėrė duris. Atsivėrė didelis, prabangus kambarys. Būtų netgi jaukus, jei ne
ta košmariška tamsa.

- Juk turit tą naujoką, naudokitės juo.-
pasigirdo iš priekio. Prie didelio lango buvo pastatytas vidutinio dydžio,
kruvinas fotelis.

Gilas lėtai priėjo prie fotelio ir pažvelgė į
ant jo sėdėjusį žmogų.

- Maniau. – tarė šlapiu paltu apsigaubęs,
vidutinio amžiaus vyriškis ir numetė telefoną į šalį.

- Kairai? – iš nuostabos sušnibždėjo.

Kairas pakėlė galvą ir pažvelgė į Gilą, jų
žvilgsniai susidūrė.

- Vėl tie vaikai – teištarė vyriškis ir
uždėjęs rankas ant galvos pradėjo verkti. – Dieve, prašau, pradangink juos!
Nebegaliu daugiau! – pradėjo šaukti.

Juos? Vaikinas apsidairė. Aplink jį stovėjo maži, galbūt dešimties metų
vaikai. Gilas pažvelgė į jų veidus ir sustingo. Jie visi išbalę, jų akiduobėse
tebuvo tuštuma, nuo jų sklido neapsakomai bjaurus kvapas. Vaikai stovėjo,
truputėlį prasižioję ir žiūrėjo į Kairą su savo neegzistuojančiomis akimis.

- Jie visada stovi, visada žiūri. Spokso…
Laukia kol aš nusibaigsiu. Padėk! Padaryk ką nors – spiegė Kairas, tačiau
Gilas nebeįstengė net pajudėti.

- Rojus – tarė vienas iš vaikų.

- Ne! Liaukitės! Prašau nustokit!

Staiga viskas dingo. Nebeliko nieko. Nei
kambario, nei Kairo, nei vaikų, nei jausmų. Gilas pabudo.

Rodyk draugams

komentarai (21) | “PIRMAS: pirmas skyrius;”

  1.   Dalida rašo:

    jega! ziauriai itrauke, toks smulkus sapno aprasymas man patiko, isijauciau is tiesu:D rasyk toliau, laukiu:)

  2.   Infamita rašo:

    Laukiam tęsinio. :)

  3.   prudencija rašo:

    muzika puikiai tiko prie kūrinio.

  4.   rivija rašo:

    Puikūs aprašymai. Saitant susidaro įspūdis jog žiūrėtum filmą.

  5.   GeltonaKarvyte rašo:

    Prisidedu visom keturiom prie liaupsių, tikrai įdomu :)
    P.S. Nenoriu priekaištaut, bet iki idealumo trūksta taisyklingos rašybos :>

  6.   sanamokranas rašo:

    turbut esi poterio, da vincio kodo ir dar velnias zino kokiu skambuciu gerbejas?….

  7.   Oni rašo:

    O, pamažu imu suprasti, kur čia šaknys… : ) Žiūrėsim, ar mano spėjimai pasiteisino.

    Beje, viena mano akį rėžianti klaida: „Būtų netgi jaukus, jei ta košmariška tamsa.“ Ar netrūksta „ne“?

    Su skyryba bėda, bet juk ne tame esmė, tiesa? : ))

    Laukiu tęsinio.

  8.   kazikox rašo:

    sanamokranas > Eee… Nop. Skaičiau visus tris, tačiau negalėčiau teigti, kad jie didelės įtakos man turėjo.

    Oni > Tavo tiesa. Dėkui, kad pastebėjai. Atrodo tris kartus perskaičiau ir patikrinau, bet vis tiek kažką praleidau. Na ką jau padarysi. Su skyryba didelė bėda, kaip ir su rašyba ( tik šiuo atveju padeda juodos avys).

    GeltonaKarvyte > Dėkui. :) Su ta rašyba kariauju jau keletą metų. Deja pralaimiu.

    Ačiū, kad skaitot.

  9.   Neegzistuojanti rašo:

    Kietai :)) Šaunuolis! Taip ir toliau ;)

  10.   FunMorka rašo:

    Nuostabu!labai įsitraukiau į pasakojimą :). Ten kelios klaidos nieko nereiškia. Bet aplamai- ir mintis ir aprašymas ir visa kita- labai liux :)

  11.   Frendy rašo:

    Prisidedu prie liaupsinimų ir sakau, kad parašyta puikiai :)

  12.   mokutale rašo:

    Labai įdomus pasakojimas. Mane tikrai sužavėjo. Lauksim tęsinio ir manykim, kad jis bus dar įdomesnis :)

  13.   Juliakas rašo:

    Reikia pripažinti "užsikabinau" :)

  14.   Svogūnas.Ji. rašo:

    Muzika pati ir tiko. Mintis įdomi. Patiko sakinys šis: "iekvienas įkvėpimas smarkiai suspausdavo krūtinę, tarytum oras būtų susidarytas iš panikos ir baimės." Nežinau kuom.;}

  15.   Gelezhinkeliete rašo:

    Waaaw…amazing :) šaunuolis, skaityti paprasta, nesunku įsiminti ir netgi labai įtraukia ! :) o tai juk ir yra svarbiausia.. :) labai laukiu sekančios dalies, ir kuo ji bus ilgesnė, tuo bus geriau ;DD šaunu, nuostabu, bravo :) :3

  16.   vegetare rašo:

    Šįkart su sklandumu viskas tvarkoj :) akys užkliuvo už dviejų dalykų:
    "šiandien buvo rastas mokyklinis autobusiukas, visi juo važiavę žmonės rasti" Labai rėžia ausį tie du "rasti".
    Pastraipa su "Tėvai žavėjosi tokiu jo potraukiu mįslėmis ir netgi ugdydavo jo susidomėjimą, sudarydami jam paprastas užduotis." skamba kaip ištraukta iš D.Brown'o "Da Vinčio kodo". Gal tik sutapimas, bet užkliuvo ir, sprendžiant iš vieno komentaro, ne man vienai.
    Na, dar aš pati vietoje "Padaryk ką nors – riktelėjo Kairas" būčiau vartojusi ne "riktelėjo", o "rėkė", "šaukė", "staugė" ar pan. Bet čia jau labai subjektyvus skonio reikalas.
    (ziuksa pavirto vegetare :)

  17.   ex3cutioner rašo:

    Jaučiasi "Silent hill" įtaka (košmare) :)

    Bet šiaip sudominai, laukiu tolesnių.

  18.   starless rašo:

    Užkabino ir įtraukė.
    laukiam tęsinio. ; ))

  19.   Trace rašo:

    sitas geras, labai daug duoda muzika, ivaro siek tiek baimes. buvo pora vietu kur nesinorejo skaityti, dvi pastraipos pries sapna, per daug tampe nervus:)))

  20.   psiche rašo:

    geras:)lbj ydomu :)

  21.   ex3cutioner rašo:

    Tiesa! Kokia čia skamba daina, jei ne paslaptis?

Rašyk komentarą