BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PIRMAS: ketvirtas ir penktas skyriai;

****oletas. ****oletas ****oletas ****oletas. Pist Oletą. Įdomi cenzūravimo sistema, ar ne?

Žodžiu, taip ir
nepataisiau nieko. Deja… Tad dedu netaisytus, man asmeniškai nepatinkančius
skyrius.


4       
SKYRIUS

 

- Kas per…,- tyliai ištarė Gilas staigiai
pašokdamas nuo žemės.- Kaip…- riktelėjo ir ištiesė tvirtai suspaustus
kumščius, paruoštus įnirtingam mūšiui. – Išlįsk šunsnuki, kaip mat patiesiu!

Vaikinas truputėlį pritūpė, kad būtų lengviau
išlaikyti pusiausvyrą, kadangi jis dar nebuvo atsigavęs po to kas nutiko (
Gilas neturėjo nė menkiausio supratimo dėl ko prarado sąmonę ) . Jo spartus
alsavimas nei kiek nelėtėjo, nuo kaktos varvėjo nemalonų kvapą skleidžiantys
prakaito lašai. Vyriškas kvapas, o ne smarvė.
Moterys tai dievina.
Prisiminė vieno, ne pačio higieniškiausio klasioko
žodžius. Galbūt todėl jo niekas nėra matę bendraujant su moteriškosios lyties
atstove. Turbūt tas kvapas „dėl kurio moterys eina iš proto“ galiausiai jas
taip išjudina, kad po to joms tenka laikytis mažiausiai 100 metrų atstumo nuo
smarvės šaltinio. Prisiminimai šiek tiek sumažino darbo krūvį Gilo širdžiai. Šis
atpalaidavo raumenis ir šyptelėjo. Jei
man būtų grėsęs pavojus, bučiau jį jau seniai pastebėjęs.
Pamanė ir
atsisėdo, tačiau vos spėjo nuleisti galvą jis kaip mat striktelėjo ant kojų.
Staigus suvokimas, kad jis nėra baltame namelyje kuriame buvo prieš jam
apalpstant, vėl sudirgino jo pulsuojantį gyvybės skleidėją. Aplink jį tvyrojo
nyki tuštuma, net grindų nesimatė. Atrodytų, kad stovi ant beribės prarajos. Sapnuoju… Aš tikrai sapnuoju. Kitokio
paaiškinimo nėra.
Bandė save įtikinti ir nieko nelaukęs įžnybė sau į kairią
ranką. Delnas sukruto, o aplink įžnybtą vietą susikaupė kraujas. Gilas buvo
toks užtikrintas savo spėjimu, kad neapskaičiavo kiek jėgos reikėjo panaudoti
žnybiant. Negali būti…

- Ką man padarei!? Kur aš!? – klausiamai
riktelėjo, tačiau nesitikėjo susilaukti jokio atsako. Kas… Kas gali man būti? Bandė suprasti. Į galvą lindo pačios
absurdiškiausios mintys. – Narkotikai… – išlemeno. – Ar man įleidot
narkotikų!? Ar tai haliucinacijos!? – Vaikinas išpūtė akis ir pradėjo keistai
kraipyti galvą. – Tai turi būti narkotikai… Arba koks nors… Visa tai negali
būti tikra.

Gilas iškėlė galvą ir apsižvalgė. Priešais jį
menkai, tačiau įžiūrimai kažkas švietė. Jam tas kažkas priminė ryškią vienišą
žvaigždę, kurią matė išvykoje su tėčiu, begulint prie ežero. Tada danguje
nebuvo nei mažiausio debesėlio. Gilas suskubo bėgti link šviesos, tačiau
greitai persigalvojo. O kas jeigu tai
automobilis? Galbūt realybėje stoviu aš viduryje gatvės, o į manę važiuoja
keletą alaus skardinių ištuštinęs beždžionžmogis.
Tačiau tas menkas
šviesulys nei kiek nekrutėjo, nedidėjo ir nemažėjo. Taigi net jeigu tai ir būtų
mašina, ji akivaizdžiai nejuda, tad joks pavojus negresia. Su šia mintim Gilas
pasileido bėgti link jos. Netikra žvaigždė su kiekvienu žingsniu išaugdavo
dvigubai. Vos po kelių sekundžių buvo aišku iš kur sklinda šviesa. Pro nepilnai
pravertas duris veržėsi žmogaus rankomis užkurstyto laužo skleidžiami menkos
šviesos dalelės. Pribėgęs prie durų vaikinas neiškarto ryžosi jas iki galo
atverti. Baimės vietą buvo užėmęs smalsumas, kadangi durys tiesiog stovėjo
vienos, jų nesupo jokia siena, tik ploni mediniai rėmai. Už pačių durų vyravo
ta pati slogi tuštuma. Kelis kartus apėjęs iš nuostabos nutįsusiu veidu Gilas
pagaliau ryžosi jas atverti ir peržengti durų slenkstį. Jį kaip mat pasitiko
jauki, namus primenanti šiluma, sklindanti iš netolimai degančios laužavietės.
Dabar vaikinukas stovėjo mažame, šlapio medžio kvapo prisipildžiusiame
kambarėlyje. Abu kambario kraštus puošė medinės lentynos užpildytos įvairiomis
knygomis. Dešimt pėdų nuo laužo buvo patiestas spalvingas kilimas, papuoštas
įvairiais ornamentais, o ant jo buvo pastatyti du raudoni krėslai ir mažas
stikliniu paviršiumi ir medinėmis kojomis staliukas. Gilas priėjo prie lentynos
stovinčios jam iš kairės ir nužvelgė joje buvusias knygas. Trečioje nuo viršaus
eilėje, per pat vidurį buvo prikalta maža auksinė lentelė ant kurios ypač
įmantriu šriftu buvo išraižyta „Žmogus“. Po užrašu buvo abėcėlės tvarka
išrikiuotos knygos. „Žmogus, siela ir ryšys tarp jų“ – perskaitė labiausiai į
akis kritusios ruda spalva ir geltonais, drakonus primenančiais, ornamentais
pasipuošusios  knygos pavadinimą. Vaikinas
uždėjo smilių ant jos krašto ir stumtelėjo link savęs. Knyga šoktelėjo ir po
akimirkos saugiai tūnojo Gilo rankose. Tada priėjęs prie ugnies atsisėdo ant
raudono krėslo. Krėslas buvo pagamintas iš tikros odos,  ant rankenų galų buvo gražiai išdrožinėti
gėlių žiedai. Apskritai visas kambarėlis spinduliavo prabanga. Tai tarsi kokio
turčiaus „rami vietelė“, įrengta taip, kad skleistų neapsakomą jaukumą ir
ramybę. Galbūt dėl to, o gal dėl šoko ,Gilo emocijos tiesiog apsivertė. Paniką pakeitė
absoliuti, atrodytų net perdėta ramybė. Tačiau drebančios rankos ir išblyškusi
oda liudijo, kad baimės žiūrkė niekur nedingo. Ji tik kažkur pasislėpė ir
laukia, kada vėl galės negailestingai suvaryti dantis į nervus. Švelniai pirštu
apvedžiojęs knygos ornamentus Gilas pagaliau ją atvertė. Pirmasis lapas
tuščias, ant antrojo įprastu šriftu buvo užrašyta:

  Įkvėpk savo
sergėtojo vardą
Savo mirties valandą.
Ir užuosk kvapą
Kuris primins tau praeitį
Kurią tu taip gėdingai praradai.

Apsigobęs ligos gaubtu stebi
Kol pajudėti negali.
Ir tyliai klausai
Aistringos ir neatsispiriamos
Šėtono dukros dainos.

Eikš čia ir pamaitink lietų
Po šiuo aistros skliautu.
Ir neužmiršk tu jos akių
Dėl kurių tu apakai.
Užsimerk ir priimk
Šį degantį pasaulį. “

Gilas šyptelėjo. Kambario jaukumas, maloni
šiluma ir blanki šviesa jį pradėjo migdyti. Atsispirti miegui buvo neįmanoma.
Gilas nesipriešino. Net nesudvejojęs jis pasidavė miego vilionėmis.

 

5       
skyrius

 

Gilas atsibudo tame pačiame baltame namelyje.
Nakties juodumą pakeitė iš nežinia kur atklydęs tirštas rūkas. Vaikinas kurį
laiką atsimerkęs gulėjo ir žiūrėjo į sieną, bandydamas suvokti visą kas įvyko,
sudėlioti viską eiliškumo tvarka, atskirti realybę nuo iliuzijos. Jis lėtai
atsistojo ir apsidairė. Vincentas jį tiesiog paliko gulintį ir paspruko. Kas
atsitiko? Tai klausimas į kurį Gilas niekaip nesugebėjo atsakyti. Jis
teprisiminė keistą Vincento elgesį ir keistą iliuziją, kurią greičiausiai
sukūrė narkotikai. Tačiau koks tikslas buvo jį apnuodyti? Nieko vertingo su
savimi neturėjo, tad nieko iš jo ir nepaėmė. Jis apsičiupinėjo veidą ir
apžiūrėjo rankas. Viskas gerai: nieko neskauda – reiškiasi jo nemušė, jokių
įdūrimo žymių. Galbūt jį nugirdė? Tikriausiai taip ir bus nutikę. Jis atsisuko
į, ant sienos nudažytą simbolį. Simbolis, kaip simbolis – nieko ypatingo.
Vaikinas kurį laiką pastovėjo ir paspoksojo į jį, tarytum kažko tikėdamasis,
tada greitai pasisuko ir patraukė namų link. Jis neskubėjo. Nebuvo tam tikslo.
Viską ką norėjo jam padaryti Vincentas, greičiausiai jau bus padaręs. Tačiau,
kodėl? Kokios priežasties stumiamas jis jį apnuodijo? Bemąstant Gilas net
nepastebėjo kaip atsidūrė viduryje pagrindinio kelio, vienintelio tvarkingo ir
oficialaus kelio iš Gilmoro. Jo dešinėje iš rūko išniro milžiniškas ženklas
atsuktas „miesto labirinto“ link. Gilas susiraukė. Jis galėjo prisiekti, kad
ženklo čia anksčiau nebuvo. Jame buvo pavaizduotas gražus ežeras apsuptas
žaliuojančiu mišku. Viename krante susirietęs sėdėjo senukas, kuris stebėjo
savo ryškiai raudoną plūdę. Ant ženklo didelėmis baltomis raidėmis buvo
parašyta:

 

„SVEIKI ATVKĘ Į GILMORĄ.

ROJAUS KAMPELIS PO JŪSŲ PĖDOMIS.“

 

Gilas išpūtė akis ir dūsaudamas atsitraukė nuo
ženklo. Pačioje ženklo apačioje, mažomis, paprastais raudonais dažais
užrašytomis raidėmis buvo parašyta:

 

„Tik tu neišeik, Gilai.“

 

- Ne, ne, ne…- garsiai prašneko.- To negali
būti. Ženklas negali tiesiog atsirasti. Čia matyt dar vienas jūsų pokštas.
Girdit!? Aš jus užmušiu nevykėliai!
Galiausiai jis prapliupo juoktis:
- Pastatėt visą ženklą, kad mane įbaugintumėt?
Ūūū kaip bijau! Šunsnukiai!
Galiausiai supratęs kokie absurdiški jo
kaltinimai, pažvelgė į kelią. Tai nebebuvo tas gerai pažįstamas kelias, kuriuo
jis bėgiojo jau daugiau nei dešimtį metų. Kur dingo visi suoliukai? Kur
žibintai? Šio milžiniško akmens čia taip pat nebuvo. Nebuvo ir šio ženklo.
Sumišęs vaikinas palingavo tai į kairę, tai į dešinę, kol galiausiai pasileido
link miesto, link tos pusės iš kurios visai neseniai atbėgo.
Po geros minutės rūke pasirodė smulkus, tamsus
siluetas.
- Pone! Atsiprašau pone! – Gilas paspartino
žingsnį.
Siluetas priklausė mažai, senyvo amžiaus
moteriai. Ji rankoje laikė tamsų rankinuką, ant galvos buvo užsimaukšlinusi
violetinės spalvos skrybėlę su nušipusia plunksna. Senutė truputėlį
krūptelėjusi dėl netikėto garso, atsisuko ir pažvelgė į jį savo plačiomis,
ašarotomis akimis.
- Atsiprašau. Laba diena. – Gilas sugebėjo
mandagiai pasisveikinti, nors ir drebėjo dėl netikėto adrenalino gūsio. –
Atsiprašau, bet gal galite pasakyti kas čia darosi?
- Kaip suprasti? – pasimetė senučiukė.
- Na… – Gilas sutriko. Ir kaip viską paaiškinti?
– Nieko keista nematote? Kad ir šis rūkas. Neprisimenu kada paskutinį kartą
Gilmore mačiau tokį rūką.
Senutė apsidairė ir tarė:
- Nieko keista, nieko nauja. Jau šimtą metų
nieko nauja. Šimtą metų viena, šitam prakeiktam kelyje.
- Kaip suprasti?

- Aš mirus! Visai kaip ir tu
! – tarė ir pradėjo
maloniai juoktis.

Staiga per jos žandą ėjusi gysla pradėjo
smarkiai tvinkčioti. Susitraukia ir išsiplečia. Kiekvienas išsiplėtimas vis
stipresnis. Netikėtai tvinkčiojanti gysla tiesiog išsprogo atverdama milžinišką
žaizdą senutės veide. Vietoje kraujo iš sprogusios gyslos pradėjo trupėti
pelenai – tokie pat pilki kaip ir rūkas. Gilas stovėjo kaip įmūrytas ir žiūrėjo
į senutės veidą. Jo smegenys tiesiog negalėjo visko aprėpti. Greitai
atsipeikėjęs jis papurtė galvą ir pažvelgė senutės link. Jos jau nebebuvo.

Keturaukštis pastatas, kur anksčiau buvo
įsikūręs policijos departamentas, dabar buvo tik dar vienas apleistas
daugiabutis namas. Langai apsinešę purvais, sienos apšipusios, priekinių durų
langas išdaužtas. Jokių gyvybės ženklų. Apkritai visas miestelis ne tik, kad
pasikeitęs, bet ir išmiręs. Per visą kelionę nuo miestelio krašto iki čia Gilas
nepamatė jokios šilumą skleidžiančios būtybės. Net jokia mašina nepravažiavo
pro šalį. Niekaip neišsiblaškantis rūkas tik padidino kraupumo faktorių. Įėjęs
į laiptinę jis petimi užkliudė vieną surūdijusią pašto dėžutę. Garsiai
nusikeikęs vaikinas
susiėmė už alkūnės ir pasuko laiptų link. Voratinkliais ir
dar galas žino kuo aptraukti laiptai pasitikėjimo nekėlė. Jeigu jie tokie pat
aplūžinėję, kaip ir visas pastatas ( o dėl to abejonių nekilo ), jais belipant
bet kada galėtum įlūžti. Tačiau Gilas greitai atsikratė tokių minčių. Jo mintys
ir taip be galo sujauktos, nereikia užsidėti dar vieno rūpesčio sau ant pečių. Vos
spėjus užlipti ant pirmojo laiptelio, jis krūptelėjo. Jam už nugaros pasigirdo
įkyrus ir labai garsus trakštelėjimas – vienos pašto dėžutės užraktas
nebeišlaikė durelių ir sulūžo. Tada durelės atsilapojo ir trenkėsi į grindis
sukeldamos triukšmą. Priėjęs 16 numeriu pažymėtą dėžutę, joje pamatė baltą
perlenktą lapą, kuriame buvo įdėtas rusvas raktas. Laiške rašoma:

Pone
Nikolajau.

Norime
jus informuoti, kad, kaip ir prašėte, pakeitėme spyną penkioliktame bute.
Siunčiame jums naująjį raktą.

Bendrabučio
savininkė

Sara
Koner.“

15 bute?
Į penkioliktą ir keliausime.
Pamanė ir užlipo laiptais
į antrą aukštą.

Penkiolikto buto durys buvo priešais laiptinę.
Jos atrodo baisiai, tiesa, kaip ir visos kitos durys. Stora lenta aptraukta
bjauria, tamsiai violetinės spalvos, dirbtine oda. Skaičius „15“ buvo juodu
markeriu užrašytas viduryje durų. Butas buvo sudarytas iš dviejų kambarių ir
mažos virtuvės. Apžiūrėjęs visus kambarius Gilas atsigulė ant didžiajame
kambaryje esančios sofos. Ant sienos kabėjo dvi mažos šeimos nuotraukos.
Vienoje prie mažos mergytės apsirengusios žaliais marškinėliais ir rusvu sijonu
stovėjo išsišiepę tėvai. Abu atrodė labai jauni ir patenkinti. Kitoje ta pati
mergaitė išsišiepusi pozavo rankoje laikant oranžinį balioną. Sprendžiant iš
išvaizdos, jai negalėjo būti daugiau ketverių metų.  Linksma, jauna šeima gyvenusi mažame, jaukiame
butelyje staiga turėjo palikti namus, o gal ir visą miestą. Tokias išvadas
padarė Gilas po to kai šaldytuve aptiko supelijusio maisto, stalčius rado
pilnus drabužių ir viename iš jų net taupyklę, kurioje tūnojo du šimtai
dolerių. Atrodo, kad šeima buvo išvykus, kai atsitiko kažkas kas privertė juos
niekada nesugrįžti. Vaikinas atsiduso ir užsimerkė. Už lango pradėjo temti,
rūkas buvo beveik baigęs išsisklaidyti. Gilas buvo baisiai pavargęs ir
nusikamavęs, tad vos užmerkęs akis jis užmigo.

Rodyk draugams

komentarai (9) | “PIRMAS: ketvirtas ir penktas skyriai;”

  1.   Frendy rašo:

    Jau maniau, kad nebesulauksiu xD Kaip visada, labai patiko, laukiu tęsinio ;]

  2.   kazikox rašo:

    Greitai perskaitei!

    Dėkui už komentarą. :)

  3.   Frendy rašo:

    Tavo kūriniai visada skaitosi kiek per greit, negu norėtųsi ;]

  4.   ENORCA rašo:

    O aš tai palauksiu kol viskas bus viename dideliame riebiame faile ir dar su pseudo viršeliu :3 Tada išsivirsiu kakavos, pasiimsiu gardžių sausainiukų su cinamonu ir su pasimėgavimu viską perskaitysiu ;) XD

  5.   Kaspinuotis Aurimas rašo:

    „ROJAUS KAMPELIS PO JŪSŲ PEDOMIS.“
    „Pėdomis“.
    „Netikėtai tvinkčiojanti gysla tiesiog išsprogo atverdamas milžinišką žaizdą senutės veide.“
    „Atverdama“.
    „Greitai atsipeikėjas jis papurtė galvą ir pažvelgė senutės link.“
    „Atsipeikėjęs“.
    „Keturaukštis pastatas, kur anksčiau buvo įsikūrusi policijos departamentas“
    „Įsikūręs“.
    „Įėjęs į laiptinę jis pečiu užkliudė vieną surūdijusią pašto žinutę.“
    Dėžutę gal? Ir nesisako „pečiu“, reik sakyti „petimi“.
    „Garsiai nusikeikęs vaikinas užsiėmė už alkūnės ir pasuko laiptų link.“
    Negali būti „užsiėmė“, rašyk susiėmė, ar ką panašaus.
    „Už lango pradėjo tempti“
    „Temti“.

    Klaidų tai nesveikai daug ir dar visos žioplos tokios.;D Tekstas geras ir įdomus, bet daug ką dar reikia taisyti, nes žodžiai visur kartojasi ir panašiai. O šiaip tai žiauriai įtraukia tavo pasakojimai;]

  6.   kazikox rašo:

    Enorca > O aš lauksiu komentaro, apsakymo pabaigoje. ;)

    Kaspinuotis Aurimas > Yeah, kaip minėjau visiškai nieko netaisiau. :) Dėkui už pastebėjimus, ištaisysiu. Ir ačiū už komentarą.

  7.   prudencija rašo:

    penktas skyrius buvo įdomiausias iš visų, Pirmos knygos skyrių.

    tik trūko muzikinio fono : )

  8.   solne rašo:

    Prisidėsiu prie tų kuriems patiko. Labiausiai patiko eilėraštis. Toks, kokį gali skaityt kelis kartus.

  9.   1eva rašo:

    Bravo. Žiauriai įdomu

Rašyk komentarą