BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PIRMAS: antras skyrius;

Sveiki.

Vis negaliu
atsidžiaugti, kad vis tik skaitot. Iš tikrųjų maniau, kad bus taip, kad pirmąjį
skyrių pakomentuos vienas kitas, o į antrą net nepažvelgs. Taip ir baigtųsi
visos rašliavos. O dabar pasirodo, skaitot. Malonu. Ačiū.

Antras skyrius,
kiek ilgokas gavosi.

Beje, liko dar truputėlis,
ir pagaliau viskas turėtų susidėlioti taip kaip noriu. Rašyti pačią pradžią
ypatingai vargina, kadangi visos pagrindinės idėjos pasirodys tik viduryje.

Antras skyrius


Juodas mersedesas, lėtai privažiavo prie
šventyklos laiptų. Naktyje mašina buvo vos įžiūrima. Pro atsidariusias užpakalines
dureles išniro tamsi vyriška figūra. Keleivis užtrenkė dureles ir pasuko
šventyklos link. Milžiniška šventykla pasislėpusi giliai miške, toli nuo miestų
bei smalsuolių dėmesio, paslaptyje tūnojo jau daugelį amžių. Jos akmeninės
žolėmis apaugusios sienos bylojo jos amžių. Laiptai seni ir apgriuvę buvo
apšviesti nenoriai degančių deglų. Nebuvo jokių statulų ar piešinių
paaiškinančių kokiai religijai ši šventykla atstovavo praeityje. Iš toli ji gali
atrodyti kaip paprasta akmenų krūva, tik priėjus arčiau išryškėja jos didybė. Vyriškas
siluetas pradėjo lipti laiptais į viršų, kurie vedė link medinių durų. Tai buvo
vienintelis įėjimas į šį statinį. Užlipęs, truputėlį uždusęs vyras apėmė durų
rankeną, truktelėjo ją į apačią ir stumtelėjo duris į priekį. Pasigirdo seno
medžio girgždėjimas - durys lėtai atsivėrė. Milžiniška salė užgožė vaikinui
kvapą. Sunku buvo ką nors įžiūrėti, kadangi vienintelis šviesos šaltinis buvo
žvakės kurios buvo išstatytos taip, kad apšviestų ilgą raudoną kilimą vedantį
prie stulbinančiai didelio altoriaus. Vyriškis perbraukęs ranka per plaukus
pajudėjo kilimo link. Einant per raudoną taką, jam širdis daužėsi vis sparčiau.
Viduje jautė vis didesnį jaudulį, bei smalsumą. Pagaliau priėjęs prie mažo
laiptelio jis lėtai atsiklaupė ir nuleidęs galvą kažką sumurmėjo. Priešais jį
buvo pastatytas didelis sostas ant kurio sėdėjo vyras, apsigaubęs tamsiai ruda
mantija. Kaire, raukšlėta ranka jis buvo prilietęs tamsią, storą knygą.

- Baigei? – užkimusiu balsu paklausė šis.

- Taip. Rytoj išvykstu į Gilmorą. Kaip visada
gali truputėlį užtrukt kol įgausiu jų pasitikėjimą, bet prižadu jūsų neversti
ilgai laukti.- atsakė vaikinas ir pažvelgė į savo pašnekovą. Senis šypsojos.

- Tu tikrai sulauksi Dievo malonės. –
tarstelėjo ir iškėlė dešinę ranką. – Viskas bus greitai baigta. Aš jau užuodžiu
kaip jis artėja. Greitai, tai visi pastebės , o po kiek laiko jie maldaus mūsų,
klūpos ir verks. Jau per vėlu atgailauti, atėjo laikas jiems atpirkti nuodėmes.

- Taip, pone. – pagarbiai atsakė ir sukikeno.

- Viskas.

- Dėkoju, pone. –
vaikinas lėtai atsistojo ir nužingsniavo išėjimo link.

 

- Gilai kelkis!

- Duok dar minutę…

- Ir taip vėluoji.

- Ką!? – riktelėjo ir staigiai pašoko iš
lovos.

Staigiu judesiu pagriebė ant stalo stovėjusį
laikrodį ir įbedė į jį žvilgsnį.

- Šūdas! – išgąstingai riktelėjo ir pribėgęs
prie spintos chaotiškai pradėjo ieškoti kelnių.- Kodėl anksčiau neprikėlei? –
maudamasis tamsiai mėlynus džinsus, piktai paklausė brolio.

- Aš net nežinojau, kad tu vis dar čia.
Galvojau jau būsi išėjęs, ėjau įsijungti kompiuterio ir pamačiau tave
knarkiantį, tai ir … – teisinosi brolis.

Gilas greitai perbraukęs per plaukus šukomis,
užsimetė ant pečių kuprinę ir nuskubėjo laiptais į pirmą aukštą. Prišokęs prie
durų jis akimirksniu apsiavė batus. Prieš išbėgant pro duris dar spėjo
pagriebti sultingą, žalią obuolį nuo virtuvės stalo ir štai nesiprausęs,
išbalęs vaikinas jau  bėga mokyklos link.
Batų raišteliai skrajojo tai į kairę tai į dešinę, į kaimynų kiemą nuskriejo
truputėlį apkandžiotas obuolys. Po
galais, negaliu vėluoti.
Mintyse vis kartojo bėgikas. Pati pirma pamoka –
istorija, o į ją pavėluoti būtų tartum savižudybė. Istorijos mokytoja, tuo
pačiu ir Gilo klasės auklėtoja buvo tarsi sena, pikta ragana, ieškanti prie ko
nors prisikabinti ir jeigu pretekstą randa, gali būti tikras, kad ji atiduos
visas savo jėgas, kad tave nukankintų. Gilo kvėpavimas padažnėjo, o ir šoną
pradėjo skaudėti. Jis bėgo tarsi su vėju, peršokdamas visas jam pasitaikiusias
balas. Plaukų galiukai sudrėko prakaitu. Staiga Gilas užklupęs už batų
raištelio susvyravo. Išskėtęs rankas jis nerangiai bandė išlikti vertikalioje
padėtyje, kairę koją staigiai ištiesė į priekį ir atsirėmė į ją, tada iš visų
jėgų pasispyrė ir grįžo į trasą. Štai prieš akis išdygo vidutinio dydžio,
baltais dažais padengta mokykla. Atrodytų praėjo vos kelios akimirkos, o šlapias,
uždusęs vaikinas jau stovėjo prie 312 kabineto durų. Jis atsirėmęs ranka į
sieną, gaudė orą.

- Na dabar tai bus… – sumurmėjo ir įžengė į
kabinetą.

Visų mokinių, ramiai sėdėjusių savo vietoje
dėmesys staiga nukrypo Gilo link.

- Ir štai, ponios ir ponai, jei pasuksite savo
tuščias galvas į dešinę pusę jūs pamatysit poną „esu toks nevykęs, kad net negaliu
užsistatyti žadintuvo“ . – pasigirdo balsas sklindantis kažkur iš klasės galo.

Gilas pakėlė galvą ir ranka prisidengdamas nuo
saulės spindulių nužvelgė klasę.

- Ne toks nevykęs kaip tu Tomai. – šyptelėjo
ir paspaudęs priekyje sėdėjusiam mokiniui ranką pradėjo eiti klasės galo link.

- Sveikas nevykėli – plačiai šypsodamasis
ištiesė ranką Tomas.

- Sveikas. – sugriebė Tomui delną ir smarkiai
spustelėjo.

- Ei, ei, ei. Baik, juk juokauju – truputėlį
persigandęs atsakė šis.

Permetęs per petį kuprinę Gilas atsisėdo prie
gretimai buvusio stalo. Jis sėdėjo su gana simpatiška, be galo tvarkinga,
rudaplauke mergina, kurios ilgi plaukai tiesiog švytėjo saulės spinduliuose.

- Uh, šiaip ne taip spėjau.

- Nespėjai. – neatitraukusi akių nuo knygos
tarė Emilija. – Vėluoji penkiolika minučių.

Gilas šyptelėjo. Būtent tokio atsakymo iš jos
ir tikėjosi.

- Mokytoja yra?

- Nėra.

- Vadinasi spėjau.

Su lyg tais žodžiais klasės durys atsivėrė ir
pro jas įžengė ilgu, juodu sijonu ir pilku švarku dėvinti mokytoja. Ją iš
paskos atlydėjo gana stambus,kuprotas, trumpai apsikirpęs, juodaplaukis
vaikinas.

- Nesiruošiu teisintis kodėl vėluoju, nes vis
tik tikiu, kad nesat tokie buki, kad nesuprastumėt. Mokiniai noriu jums
pristatyti naują mokinį – Vincentą. – griežtai rėžė mokytoja. – Eik susirask
laisvą vietą ir atsisėsk. – liepė naujokui. – O visi kiti, manau jau esat
pakankamai subrendę ir priimsite jį į savo gretas. Taigi… Istorija. –
truputėlį pagalvojusi tarė ir priėjusi prie stalo ėmė ieškoti istorijos
vadovėlio.

Naujokas suradęs laisvą suolą, įsitaisė jame.
Jo neįprastai lygus veidas tiesiog tryško pasitikėjimu savimi. Truputėlį
pasekiojęs Vincentą žvilgsniu, Gilas permetė savo dėmesį į Emiliją, kuri
susikaupusi kažką skaitė.

- Ema… – tyliai sušnibždėjo.

- M?

- Žiūrėjai vakar žinias?

- Mhm…

Vaikinas pakėlė galvą ir pažiūrėjo ar mokytoja
išgirdo ką nors. Įsitikinęs, kad jie kalba pakankamai tyliai jis tęsė:

- Ir ką manai?

- Apie ką?

- Kaip tai apie ką. Apie žmogžudystę.

- Ir kas ten tokio neįprasto?

- Juokauji!?- pasipiktino Gilas ir dar kartą
pažiūrėjęs ar niekas negirdi nuleido galvą. – Juk jį perdūrė per fotelį!

- Ai, nieko ten ypatingo. Pats pamatysi. Be
to, ko čia mane tardai? Juk tavo tėtis detektyvas, o ne aš.- tvirtai tarė ji ir
įbedė piktą žvilgsnį į pašnekovą.

- Tiesiog… Pamaniau, kad būtų įdomu išgirsti
tavo nuomonę. – atsakė ir išsitiesė, taip rodydamas, kad pokalbis baigtas.

Tuo metu mokytoja įsijautusi, gestikuliuodama
rankomis pasakojo apie persų mūšį. Gilas pažvelgė į naujoką kuris intensyviai
kažką rašė. Šis netikėtai, tarsi pajautęs jo žvilgsnį pakėlė galvą ir jų
žvilgsniai susidūrė. Vaikino žalios, ryškios ir didelės akys tiesiog
hipnotizavo, žiūrint į jas jautiesi tarytum krenti į prarają. Vincentas
nežymiai linktelėjo galvą. Gilas atsakė tuo pačiu.

 

Toji diena beveik niekuo nesiskyrė nuo visų
kitų, nuobodžių dienų. Vincentas pirmąsias valandas buvo dėmesio centre, visi
troško susipažinti. Klausinėjo jo visko kas tik kilo į galvą. Šis iš pradžių
atrodęs kaip nemėgstantis bendrauti, greitai visus įtarimus paneigė, plačiai ir
detaliai atsakinėdamas į jam pateiktus klausimus. Iš kur jis kilęs? Kas
paskatino jį pakeisti mokyklą? Koks jo hobis? Ką mėgsta? Atsakymai į šiuos
klausimus Gilui visai nerūpėjo. Kaip paaiškėjo Vincentas gyvena netoli jo, tad
nuo šiol Gilui nebereiks vaikščiot pirmyn ir atgal vienam. Tai ir buvo
priežastis kodėl jis nieko neklausinėjo. Visus klausimus jis tausojo tam, kad
galėtų juos panaudoti einant namo. Po kurio laiko klausimams išsekus ir
pradėjus kartotis, viskas grįžo į savas vietas. Kada gi tos pamokos baigsis?

 

Nuskambėjus skambučiui, pro mokyklos duris
išsiveržė būrys mokinių. Vieni dalinosi dienos įspūdžiais su kitais, kiti
skubėjo namo dar kiti kabinėjos prie mažesnių bandydami išpešti jų
arbatpinigius. Dangus buvo visas apsiniaukęs, retkarčiais tolumoje nušvisdavo
žaibas, o po kurio laiko pasigirsdavo ir griaustinis.

- Hmm, reiktų paskubėti. – pasigirdo balsas
Gilui už nugaros. Šis nesustodamas atsisuko pažiūrėti kas su juo bando užmegzti
pokalbį. – Aš Vincentas.

Gilas šyptelėjo:

- Aha, žinau. Gilas. – tarė ir linktelėjo.

- Malonu.

- Man taip pat. Nugirdau, kad įsikūrei Milano
gatvėje. Mes beveik kaimynai – tęsė jis – Taip pat išgirdau, kad gyveni vienas.

- Mhm…

- Net neįsivaizduoji kaip pavydžiu. Atiduočiau
bet ką, kad tik nereiktų kęsti tų įkyrių balsų, kuriuos girdžiu kas dieną
namuose.

Vincentas sukikeno:

- Suprantu. Aš pats iki šiol vis dar negaliu
atsidžiaugti, kaip man pasisekė. Savotiškas rojus, ar ne?

- Na ką, ruoškis ilgiems ir dideliems vakarėliams.
Tikiuosi nesitikėjai, kad išvengsi to?

- Kaip tai?

- Na pats pagalvok. Gyveni vienas, laisvo
ploto begalės. Nuo šiol tavo namai – pastovi vakarėlių vieta.

Vincentą tokie žodžiai, atrodo, visai
nesužavėjo.

- O pas jus… Tikiuosi normalūs vakarėliai?

- Kaip suprast normalūs? Mergos, alkoholis ir
garsi muzika. Ko dar reikia? – džiugiai dėstė Gilas.

- Reiškias normalūs. Supranti, iš ten kur aš
atvykau, paskutinis vakarėlis kuriame dalyvavau, baigės keturių žmonių
atsidūrimu ligoninėje. – vos ne pašnibždomis atsakė Vincentas.

Toks jo pasakymas Gilą be galo sudomino.

Pagaliau jie priėjo gyvenamųjų namų rajoną,
dažnai vadinamą ,,miesto labirintu“. Tokį pavadinimą jis įgavo dėl chaotiškai
išsibarsčiusių namų, kurie atrodė bene vienodi, taip sukeldami didelį galvos
skausmą naujai įsikūrusiems gyventojams. Nors Gilas šiame mieste gyvena visą
savo gyvenimą, vis tiek retkarčiais pasiklysdavo. Kartą jis taip pasimetė, kad
išėjimo ieškojo pusę dienos. Nenorėdamas tai dar kartą išgyventi, o tuo pačiu
ir sumenkinti savo įvaizdį naujoko akyse jis nusprendė pasiūlyti trumpesnį
kelią. Pertraukdamas Vincento pasakojimą apie jo paskutinį vakarėlį Gilas
pasiūlė eiti per mišką, siauros upės pakraščiu taip apeinant „miesto
labirintą“. Vincentas tik nežymiai linktelėjo ir tęsė savo pasakojimą. Miškas
per kurį tekėjo niekada nepailstantis upelis jau seniai būtų nukirstas ir jo
vietoje būtų pastatyti nauji, modernūs namai, tačiau tam sutrukdė prieš dvejus
metus priimtas įstatymas draudžiantis niokoti, o tuo labiau naikinti šią
teritoriją. Tokią idėją davė miesto meras, o po ilgų ginčų buvo nuspręsta
įstatymą priimti. Šiuo metu miške tebuvo vienas, apleistas namas, kuris buvo
pradėtas statyti prieš valdžios nutarimą. Įsigaliojus įstatymui, statybos
darbai buvo nutraukti ir dabar nuostabų gamtos vaizdą gadino baltų plytų
statinys. Priėjus jį Gilas staiga sustojo.

- Kas atsitiko? – nustebęs paklausė Vincentas
žiūrint į savo pašnekovą kuris, kiek išsigandusiu veidu buvo įbedęs dėmesį į
kažką, kas buvo pastato viduje.

Nieko neatsakęs Gilas greitai įbėgo į pastatą.
Viduje ant sienos buvo nubrėžtas milžiniškas, raudonas simbolis. Trys
apskritimai sujungti plonom linijom, apvesti kitu apskritimu kuris buvo
apvestas dar didesniu apskritimu. Šio apskritimo pakraščiai buvo aprašyti
įvairiais, nežinomais raštais. Simbolis buvo toks ryškus, kad jo pastebėti buvo
beveik neįmanoma. Gilas kurį laiką įdėmiai tyrinėjęs hieroglifus lėtai slinkosi
į priekį.

- Šito čia niekad nebuvo. – tarstelėjo jis. –
Matyt šią naktį atsirado. Kaip manai čia kokios sektos ženklas? O gal šiaip kas
kvailioja? – negavęs atsakymo atsisuko į draugą.

Šis tarytum sustingęs stovėjo ir nejudėjo. Jo
burna buvo truputėlį pražiota, o vyzdžiai išsiplėtę, veidas tviskėjo baime.

- Tu… Tu žinai kas čia? – sumikčiojo Gilas.

- Negali būti…- Vincentas paėjo kelis
žingsnius atgal, tačiau greitai atgavęs nuovoką prišoko prie ženklo ir smarkiai
išsišiepė.

- Kas čia!? – pasipiktinęs, kad negauna atsako
riktelėjo Gilas.

- Čia? – sušnibždėjo šis ir tyliai nusijuokė.
– Tai vartai.

- Vartai?

- Taip.

- Vartai į kur? Ką tu čia nusišneki?

- Tu turi tai pamatyti – entuziastingai
atsisuko, truputėlį pritūpęs Vincentas. Jo veidą puošė milžiniška šypsena, o
akys tiesiog mirgėjo iš nuostabos. – Aš negaliu paaiškinti.

- O tu pabandyk.

- Negaliu, tu privalai tai pamatyti. –
Vincentas priėjo prie Gilo ir padėjo rankas jam ant pečių. – tu privalai tai
pamatyti, tai nerealu! Viskas tada pasikeis! Viskas! – su kiekvienu žodžiu vis
labiau spaudė Gilo pečius.

- Ką… Tai parodyk! – riktelėjo.

- Negaliu, ne dabar. Susitinkam šiandien naktį
apie pirmą valandą. Gerai?

- Ką? Kodėl ne dabar?

- Todėl. Turi pasitikėt manimi, šis simbolis,
tai vartai į tiesą!

- Kokią tiesą?

- Pamatysi kai ateisi. Lauksiu tavęs čia. –
sušnabždėjo ir greitai apsisukęs nuskubėjo išėjimo link.

Gilas visai sutriko. Ką turiu pamatyti?  Ką jis čia
nusišneka? Po galais, kas čia per simbolis?
Klausinėjo savęs, akimis vis
žiūrint į piešinį ant sienos. Staiga iš kišenės jis išsitraukė mobilųjį
telefoną ir įjungęs jame kamerą greitai nufotografavo simbolį. Ne pati geriausia kokybė, bet tiks. Pamanė
ir nuskubėjo namo.

 

Su didelius triukšmu, audringai įpuolęs į
namus, Gilas net nenusiavęs batų nuskubėjo į svetainę. Prišokęs prie
televizoriaus įjungė penktą kanalą tikėdamasis suspėti pamatyti vidurdienio
žinias.

- Jau baigėsi – ramiai tarė ant sofos sėdinti
mama rankose laikydama ,,Šiandien“ dienraštį. Gilas tik dabar ją pastebėjo.

- Velnias. Beje labas. – nusivylusiu balsu
atsakė vaikinas.

- Laba. Kaip sekėsi mokykloje?

- Nieko ypatingo, atėjo toks naujokas, kuris,
beje, gyvena netoli mūsų.

- Įdomiu laiku jis pas jus atsikraustė. –
neatitraukusi akių nuo dienraščio kalbėjo mama.

- Aha jis… – staiga sustojo, prisiminęs
šiandienos radinį ir keistą Vincento elgseną. Iš kišenės ištraukė mobilųjį
telefoną. – Mama, žiūrėk ką šiandien radom. – Tarė ir atkišo telefoną kurio
ekrane švytėjo Gilo nufotografuota nuotrauka.

Mama lėtai paėmė telefoną ir pažvelgė į jį.

- Kur jį radot? – truputėlį patylėjus
paklausė.- Per žinias kaip tik tokį rodė.

- Tikrai!? 

- Prisiekiu, lygiai tokį patį. Sakė, kad tokie
simboliai iš niekur nieko, per naktį atsirado visoje valstybėje. Mažiausiai po
vieną kiekviename mieste. Keista ar ne? Ekspertai sakė, kad tai turbūt yra
kokios nors gaujos simbolis, bet taip pat neatmetė galimybės, kad tai gali būti
religinės sektos ženklas. Nieko konkretaus nesakė. Kur jį radai?

Gilas pažvelgė į mamos akis ir truputėlį
patylėjęs atsakė:

- Radau, aš vienas, kai ėjau namo. Tame
apleistame namelyje, miške. – Jis nusprendė nesakyti, kad jis buvo su Vincentu,
o tuo labiau nepasakoti apie jo keistą elgseną, bei susitarimą susitikti. Mama
visada kritiškai žiūrėdavo į naujus žmones, o dabar kai per žinias pasakė, kad
ženklas gali atstovauti kokiai nors gaujai, ji, be abejo, uždraustų Gilui
susitikti su Vincentu. – Dėkui. O gal sakė ką nors apie Kairą?

- Ką tokį?

- Na tą kurį nudūrė.

- Aaa. Ne, nieko neužsiminė.- atsakė versdama
kitą dienraščio puslapį.

Gilas priėjęs prie laiptų nusiavė batus ir
paspyrė juos durų link, tada su kuprine ant pečių užlipo į antrą aukštą kur
buvo jo kambarys. Įėjęs jis numetė kuprinę ant lovos ir atsisėdo. Atsilošęs ir
užvertęs galvą jis prisimerkė ir pradėjo apmąstyti dienos įvykius. Jis taip
darydavo kiekvieną dieną. Išanalizuodavo visus tos dienos įvykius ir galiausiai
nuspręsdavo kaip reiktų toliau elgtis. Vincentas
- naujokas, tad reiktų su juo būti atsargesniam. Juk, ką gali žinoti gal jis iš
tiesų priklauso kokiai grupei? Bet ta jo reakcija… Netikiu, kad jis vaidino.

Iš dešinės vaikino kišenės pradėjo sklisti rami, polifoninė muzikėlė. Truputėlį
padvejojęs jis atmetė Tomo skambutį.

Gilas pažvelgė į mažą laikrodį stovėjusį ant
stalo. 4:32. Greitai laikas bėga, netgi per
greitai. Ačiū Dievui šiandien penktadienis.
Atsiduso vaikinas ir pagriebė
šalia stalo stovėjusią elektrinę gitarą. Gilas būdamas vos šešerių, pradėjo
lankyti muzikos mokyklą, dabar, praėjus vienuolikai metų, jis puikiai grojo
gitara, pianinu ir daugeliu kitų instrumentų. Prijungus gitarą ir suderinus stygas,
kambaryje pradėjo žaismingai klajoti natos. Grojant Gilui viskas išnykdavo,
visas išorinis pasaulis, nebuvo nei praeities nei ateities. Tuo metu būna tik
jis ir jo gitara. Raudonu mediatoriumi užkliudžius vieną stygą, pasigirsta
duslus garsas, užkliudžius antrą, išsiveržia kiek plonesnis garsas, užkliudžius
jas abi - štai ir muzika. Dešine ranka švelniai braukė per stygas, kai tuo
tarpu kairė slidinėjo gitaros grifu. Vaikinas buvo užsimerkęs ir atsipalaidavęs,
lėtai alsuodamas jis buvo visiškai atsidavęs tai akimirkai. Kambaryje
nuskambėjo paskutinė nata. Gilas lėtai išsitiesė ir pažvelgė pro langą į
šalimais tekantį upelį.  

Rodyk draugams

komentarai (12) | “PIRMAS: antras skyrius;”

  1.   Frendy rašo:

    "Tuo metu būną tik jis ir jo gitara".
    Man rodos, kad turėtų būti "būna".
    Bet šiaip, ar taip, parašyta [kaip visada] puikiai :)

  2.   kazikox rašo:

    Iš tiesų. Ištaisiau. Dėkui. :)

  3.   Anonymous rašo:

    na!! kas atsitiko toliau???? blemba greiciau kita dali!!!!

  4.   Gelezhinkeliete rašo:

    Jėga :))) labai labai nepakartojamai fantastiškai nerealiai įdomu :) hmm…įdomu, ar užklasiniam skaitymui galėsiu aprašyti… O_o na nesvarbu :)) laukiu tolesnių dalių, su dideliu nekantrumu :)

  5.   prudencija rašo:

    Pirmuose sakiniuose 4 kartus paminėjai žodį „šventykla“. Labai dažnai.
    „Kada gi“ rašome atskirai.

    Liaudis reikalauja tęsinio!

  6.   teysun rašo:

    Kaip tikra internetinė knyga..
    Tavo kūrybinis pasaulis tikrai platus ir įdomus.
    O dėl skyrybos.. Man atrodo, Tau reiktų išsianalizuot šalutinių sakinių taisykles. Tai įsisavinus, Tavo skyryba gerokai patobulėtų.
    Turinio atžvilgiu - wow..

  7.   Oni rašo:

    Ei, o mano auklėtoja — irgi istorijos mokytoja. Ir jos kabineto numeris 312… : ))

    Beje, nepyk dėl priekabumo, bet logikos klaida: „Simbolis buvo toks ryškus, kad jo pastebėti buvo beveik neįmanoma.“

    Laukiu tęsinio. : ) Bais įdomu.

  8.   sanamokranas rašo:

    kai paskaiciau, jog visi skaito, tai tikrai sventai patikejau, jog perskaitysiu ir as. deja, klydau, smarkiai klydau,(nenoriu uzsitrauk sios kiek arsokos publikos pykcio(kurgi ne…)bet cia tikrai primena knyga, SU APRASYMAIS BEJA) pagal mane tobulas rasinys butu tada, kai minimaliai sutrumpintu visus faktus ir paliktu tik SVARBIAUSIUS dialogus.

  9.   kazikox rašo:

    sanamokranas > tada puiku. Aš ir stengiuosi padaryti kuo panašesniu į tikrą knygą.

  10.   Anonymous rašo:

    link medinių durų.

    klaida. visda prielinksnis link ra6omas sakinio gale, tai turėtų būti: medinių durų link.(dažna visų klaida)

    beje, kūrinys tikrai intriguojantis, mane sudomino (:

  11.   vegetare rašo:

    Kai pradėjau skaityti šį skyrių, apėmė didelis apmaudas, iš pradžių dar bandžiau rinkti konkrečias klaidas, bet vėliau pamaniau, kad tiesiog neverta… Skyriaus dalis iki brūkšnio - tiesiog nesusipratimas, tiek stilistiniu atžvilgiu, mat vėlgi apima jausmas, kad tą tekstą tu iš savęs išprievartavai, o ir žodžių tvarka bei pasirinkti vaizdingieji veiksmažodžiai "neįsipaišo", tiek ir siužeto atžvilgiu - situacijos ir veikėjų dialogai banalūs, vėlgi kvepia populiariosios fantastikos ištraukų mišiniu. Iš tiesų, pasidarė labai apmaudu. BET tai, kas buvo po brūkšnio, man patiko. Matyt tau geriau sekasi rašyti apie jauno žmogaus pasaulį, nes toks pasaulis tau pačiam artimas.
    Konkrečios klaidos po brūkšnio:
    "perbraukęs per plaukus šukomis" - nereikia "per". Tiesiog, perbraukęs plaukus.
    "tik kilo į galvą." Na, keistokai skamba. Yra du tardiciniai variantai "šauti į galvą" ir "kilo mintis", Tu čia, matyt, bandei juos kažkaip sulipinti, bet gavosi ne kas… :)
    "Vincentą tokie žodžiai, atrodo, visai nesužavėjo." Vincento nesužavėjo. Ir aš arba išmesčiau žodį visai, mat tokiuose sakiniuose jis skamba pernelyg buitiškai, arba įterpčiau "anaiptol".
    "Nenorėdamas tai dar kartą išgyventi." Nenorime mes ko nors. Kilminikas, taigi "to išgyventi".
    Skyryba ir kalbos kultūra. :)

  12.   Dalida rašo:

    pats siuzetas idomus.:)

Rašyk komentarą