BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Numero 2


Numero 1 yra va čia: spausti čia.

Aš degsiu pragare. :(

1

O simfonija buvo nuostabi. Negaliu žodžiais apsakyti koks
malonumas ir džiaugsmas glostė mano ausis patogiai sėdint ant tamsiai raudonos
kėdės. Kaip nuostabu rašytojui girdėti ir justi tai, ką jis iš visų jėgų
stengiasi perteikti žodžiais. Esu įsitikinęs, kad tarp muzikantų ir rašytojų,
muzikos ir žodžio yra gimęs niekieno neplanuotas ryšys. Muzikantai stengiasi
muzika papasakoti istoriją, o rašytojai istorija išgauti muziką. Skamba
neįmanomai, tiesa? Išgauti garsus raštu ir papasakoti istoriją nepasitelkiant
žodžių. Vis tik įmanoma. Ir genijai yra tie, kurie sugeba tai padaryti. Šiandien
genijai sėdi ten, priešais mane, ant scenos, su savo dieviškais instrumentais,
pina ir raizgo nuostabią gyvenimo giją. 

Deja, nors ir sugebėjau šią giją pagauti ir įžvelgti joje
gyvastį, bet nesugebėjau išpešti detalių. Jokių minčių ir idėjų neatradau, nors
žinojau, kad jų ten yra. Iš pradžių ramiai, o vėliau nervingai kapsčiausi ir
žvalgiausi, bet – nieko. Paskendau šiame savo ieškojime. Nugrimzdau taip
giliai, į tokį nemalonų transą, kad drįsau išmesti iš rankų tą vilčių kupiną
giją ir net to nepastebėti.
Taip ir klaidžiojau, ieškojau to, ko akivaizdžiai nebėra, visą vakarą. Gal ir
ilgiau būčiau skendęs šiame savęs kankinimo procese, jei ne vienas jaunuolis,
kurį atrodytų visai neseniai mačiau stovintį ant scenos ir, kurį taip
užtikrintai pavadinau genijumi. Stovėjo jis apsirengęs gražiu juodu kostiumu,
glaudė prie savęs tokio pačio kaip ir jis aukščio violončelę ir žiūrėjo
klausiamai.

-         
Pone, pasirodymas jau baigėsi. Jei iš tiesų, jau
gana seniai baigėsi,- prakalbo šis.

Tik tada pilnai atsikvošėjau ir apsižvalgiau. O tikrai, visa
salė buvo tuščia. Ryškios šviesos įkyriai diegė akis, o iš scenos buvo
pašalinti visi instrumentai ir visos kėdės.

-         
Turbūt nereikia klausti ar jums patiko,- vėl
prakalbo jaunasis genijus ir nusijuokė, bet greitai surimtėjo.

-         
Ir kodėl gi jūs padarėte tokias išvadas?

-         
Na, pone, jūs miegojote.

-         
Visai aš nemiegojau. Klausiausi. Ir taip
smarkiai klausiausi, kad jūsų nepakartojamą muziką girdėjau net jai pasibaigus.

Vaikinukui šis mano pasisakymas kažkodėl pasirodė labai
juokingas.

-         
Tai galbūt pats esate muzikantas, jei sugebate
girdėti natas joms neskambant?

-         
Deja ne.

-         
Tai galbūt dailininkas?

-         
Ne. Aš rašytojas. Nerašantis rašytojas.

-         
Bet jei jūs nerašote… Tai kodėl save vadinate rašytoju?-
abejojo manimi jis.

-         
Jei žvirblis nemoka skristi – ar jis jau ne
paukštis? Jei voras nemoka sukti voratinklių – ar jis jau nebe voras?

-         
 Jei
literatas nemoka skaityti – ar jis iš tikrųjų literatas? Jei muzikantas nemoka
groti – ar jis iš tikrųjų muzikantas?

Nutilau. Iš tiesų pasisakiau ne visai teisingai, o ir šie
žodžiai visai nesutapo su tais kuriuos naudojau tūkstantį kartų mintyse pergyventuose
scenarijuose, kuriuose teisinau savo „profesiją“.

-         
Touché,- teatsakiau.

-         
Pone, aš norėčiau parepetuoti. Norėčiau pagroti
pats sau, gal galėtumėt išeiti?

-         
Aš su mielu noru norėčiau pasiklausyti jūsų.

-         
Aš įsitikinęs, kad jums tai nepatiks,-
užsispyrusiai ginčijosi jis.

-         
Baikit šiuos niekus, juk jau girdėjau kokius
stebuklus darote ant scenos. O ir šiaip, juk pats matėte koks menkas iš manęs
klausytojas, paskęstu savo mintyse ir užgožiu jomis bet kokius garsus
!

-         
Na jeigu taip. Bet prižadėkite, kad ir šį kart
vėl nugrimsite. Tik dar giliau,- tarė ir man palingavus galva nusileido žemyn,
tada užkopė į sceną, atsargiai atrėmęs violončelę į sieną atsinešė kėdę ir
įsitaisė joje.

Nors ir prižadėjau
nesiklausyti – negalėjau atsispirti pagundai. Bet dabar negaliu jums
apipavidalinti ir papasakoti kokie garsai pasiekė mano ausų būgnelius jam vos
kartą perbraukus per stygas. Negaliu pasakyti ar šie garsai buvo gražūs ar ne,
negaliu net užtikrintai vadinti to muzika
! Tą laiką kai violončelininkas grojo aš buvau
visiškai atsiskyręs nuo pasaulio. Galbūt užmigau, o gal vėl užsidariau savyje.
Žinau tik tiek, kad jam pradėjus griežti pajutau kažką nemalonaus krūtinėje,
bet tai truko tik sekundę, o galbūt net ir trumpiau. Esmė ta, kad tada aš
dingau. Tas kelias minutes, o gal net valandas, aš nebeegzistavau. Kūnas vis
dar sėdėjo toje pačioje vietoje, tačiau šilumos jame nebebuvo. Tai buvo
tuštumos metas.

O atsiradau aš tamsoje paskendusioje salėje. Negalėjau patikėti, kad violončelininkas paliko mane vieną ir net nesistengė prižadinti. Truputėlį
persigandau ir iš tiesų net kiek nusivyliau. Vis tik po tokio
cliché pokalbio su įkyriu ir ryškiai perdėtai skambančiu mandagumu nori,
nenori – vis viena pasiduodi naiviam manymui, kad pašnekovas jaučia tau bent
tiek pagarbos, kad nepaliktų vieno tamsoje. Net jei tos pagarbos nėra,
perspėjimas, kad išeini turėtų būti natūralus mostas. Laimei durys nebuvo
užrakintos, o koridoriuje švietė ryški lempų šviesa tad išeiti nebuvo sunku. Stambokas
budėtojas išlydėjo mane savo erzinančiai įtariamu žvilgsniu į nakties gelmes.
Mačiau, kad jis trokšta kažką pasakyti, tačiau nedrįso. Ir gerai. Moralas iš
nepažystamo  - ne pati skaniausia
vakarienė.

Ta naktis buvo kitokia, nors ir negaliu
tiksliai pasakyti kodėl. Galbūt dėl to, kad storam dangaus sluoksniui užgožus
bet kokią nuo mėnulio ir žvaigždžių atsispindinčią šviesą, naktis tapo tokia
tamsi, kad net ir geriausios akys nebūtų galėjusios prie jos priprasti? O gal
tai, kad ši tamsa kažkokiomis jėgomis gebėjo nutildyti visus garsus? Visa tai
nors ir prisidėjo, tačiau nebuvo pagrindinė šios nakties unikalumo priežastis.
Pačiame ore slypėjo kažkas svetimkūniško, o gal net derėtų sakyti – jame kažko
trūko. Nesvarbu kaip giliai įkvėpsi ir kaip smarkiai išpūsi savo krūtinę, vis
vien negausi pakankamai deguonies.  Jausmas
išties nemalonus. Tarsi naktis, ilgai laukusi kol išeisi į lauką, staiga čiupo
tave už gerklės ir lėtai, bet užtikrintai, stipriau ir stipriau pradėjo
gniaužti savo pirštus, mėgaudamasi tavo siaurėjančiu kaklu ir bergždžiais
bandymais įkvėpti. Tamsa, tyla ir oras susivienijo ir tapo viena būtybe. Lendanti
man į burną, nosį, ausis, dirginantis akis, lėtinanti širdį. Su ja niekaip
negalėjau kovoti, tesugebėjau bėgti. Nežinau kur. Bet kur. Kur nors kuo toliau nuo
jos. O ji vis sekė ir juokėsi retkarčiais paerzindama, savo šaltais pirštais
pakutenant nosį ar patempiant už ausų. Bėgau, kritau, atsistojau ir vėl bėgau.
Širdis nepasitenkinanti gaunamu deguonies kiekiu mušė greitėjančiu  ritmu, kai tuo tarpu tas pats tuščias oras
pakliuvęs į mane sklaidėsi po organus. Pasklido po plaučius, užpildė visą
stemplę ir dabar, kaip mažas vaikas tyčiojosi iš sunkiai dirbančios širdies.

Vis tik sugebėjau pabėgti. Įgriuvau pro
kažkokias duris ir nuriedėjau stačiais laiptais žemyn. Susitrenkiau galvą, bet
į tai atkreipiau dėmesį tik praėjus kuriam laikui. Giliai, giliai įkvėpiau ir
lėtai iškvėpiau. Negaliu patikėti kaip buvo smagu vėl patirti šį kasdienį
veiksmą. Vėl įkvėpiau ir iškvėpiau. Koks malonumas
!
Galiausiai atsikvėpęs apsidairiau tik tam, kad suprasčiau, kad atsidūriau
požeminiame perėjime, kuris jungė ganėtinai naujas požemines traukinių
stoteles.

Už nugaros pasigirdo trenksmas. Iš tiesų buvo malonu vėl
kvėpuoti ir girdėti, tačiau to jausmo, kad mane kažkokia nakties būtybė vis dar
seka, atsikratyti nepavyko. Užbėgęs už artimiausio kampo nugara atsirėmiau į
sieną. Jaučiau ją artėjant, be jokio garso ji sėlino manęs link, trokštant
užbaigti pradėtą darbą. Išlupau iš šalimais buvusio suoliuko lentą ir vėl
prisiplojau prie sienos. Nesu aš stipruolis, lenta ir taip sunkiai laikėsi.
Žinau, kad ja nakties nesužeisi, tačiau tai buvo spontaniškas judesys,
nereikalaujantis jokio paaiškinimo. Giliai įkvėpiau ir sustingau. Ji jau šalia
ir ji žino, kad aš nepabėgau. Jaučiau ją artėjant, prisišliejus prie sienos ji
besišypsant tikėjosi mane išgąsdinti. Staigus dieglys šone, garsus iškvėpimas,
rėkimas, užmerktos akys ir iš visų jėgų lekiantis lentos galas. Puoliau pirmas
tikėdamasis, kad tada atsiras laiko pabėgti. Mano nuostabai lenta vis tik į
kažką pataikė. Gal būtybė įgavo kažkokią fizinę formą? Išlindau iš už kampo ir
pažvelgiau sau po kojomis. Per pusę sulūžusi lenta gulėjo šalia vyriško
silueto, kurį gaubė ryškiai raudonas kraujas. Rudaplaukio vyro, kuris dėvėjo
tamsius džinsus ir mėlynus marškinius, veidas buvo visiškai suniokotas. Tik
tada aš supratau kas jis toks. Mano auka buvo budėtojas, kuris savo aštriu
žvilgsniu išlydėjo mane iš simfoninio orkestro pasirodymo į netikėtai baisią
naktį.

Priėjau prie jo kūno ir pritūpiau. Kraujas apsupo mane iš
visų pusių ir nudažė batų padus. Koks keistas dalykas, tas kraujas. Koks keistas,
iš tiesų. Raudonas skystis mūsų venose. Dauguma jo bijo, nemėgsta ar šlykštisi,
bet be jo mūsų nebūtų. Kraujas priima mus gimstant, kraujas palydi mus
mirštant. Kraujas tai pradžia ir pabaiga. Štai tikroji alfa ir omega. Štai
tikrasis Dievas. Jis įkvėpia gyvybę ir tuo pačiu ją atima, jis žadina mūsų
jausmus ir vysto sielą. Mūsų mintys, mūsų pasąmonė – viskas paremta krauju.
Negriūčiau visagaliui po kojomis, nebegriūčiau ir visažiniui, bet su mielu noru
paskęsčiau kraujo ežere. Jis sužadina mano ląsteles, įaudrina vaizduotę,
sudirgina protą, išskiria adrenaliną ir išnešioja jį po visą mano esybę. Štai
tas žinojimas, apie kurį taip ilgai svajojau. Štai tos ne tokios jau
paslaptingos visatos paslaptys. Visą gyvenimą žvelgiau į dangų ir meldžiau
žvaigždžių, kai tuo tarpu visą išmanymą laikiau savyje. Jis kiekvieną dieną
vaikščiojo pro mane ir meldė, klykė, kad aš jį išgirsčiau ir surasčiau.
Paieškos baigtos, o ir maldų daugiau nebebus. Šiandien aš tapau tuo kuo visada
norėjau tapti. Pasiekiau harmoniją, visišką nirvaną. Tapau šventu, amžinu.
Nebeliko ribų kurios mane taip varžė. Visas tvirčiausias sienas sutraiškė šis
nuostabus, gražus, šiltas kraujas. Mano pasąmonė, kaip ir aš prieš kelias
minutes, pagaliau sugebėjo giliai įkvėpti. Vaizduotė atbudo ir atsidavė man
kaip karščiausia mylimoji. Drebančiomis rankomis išsitraukiau mažą užrašų
knygelę su tušinuku ir pradėjau rašyti. Vienu keliu atsirėmęs į grindis, ant
kito kelio pasidėjęs knygutę išliejau save ant murzinų lapelių. Mano vaizduotė
man visiškai atsidavė, nesipriešino, kad ir kaip ją spausčiau. Niekada gyvenime
nepatyriau tokio malonumo. Šiam žmogui, mano aukai, nuo kurio neseniai bėgau
dabar buvau visiškai atviras. Šnekėjau ir juokiausi, murmėjau keisčiausius
žodžius ir svarbiausia – rašiau! Akimirksniu užsipildė vienas lapas, kitas.
Teko mažinti, siaurinti raštą, o galiausiai prirašius visą knygelę aprašiau jos
viršelį. Ši trumpa maloniausia mano gyvenimo akimirka iš tiesų truko ne
minutes, kaip maniau pradžioje, bet valandas. Kaip greitai bėga laikas kai smaginiesi! Bet pagaliau teko liautis.
Atsisėdau prie sienos ir užsimerkiau. Širdis, visą šį laiką plakusi neapsakomu
greičiu, pradėjo lėtėti, adrenalinas išsisklaidyti, o vaizduotė ilsėtis. Atsidusęs
atmerkiau akis ir pažvelgiau į šalia tįsiojantį negyvą kūną. Jis mane
išlaisvino, paaukojo save, kad būtų išpildytas mano giliausias troškimas. Tai
jo kraujas parodė man kelią.

-         
Dėkui,- tesugebėjau ištarti drebančiu balsu, o
tada pagriebęs šalimais gulėjusią knygutę įsidėjau ją į kišenę ir lėtai užlipęs
laiptais patraukiau namų link.

Rodyk draugams

komentarai (11) | “Numero 2”

  1.   :D rašo:

    Sakyčiau truputį žiauru, bet nesakysiu,
    Sakysiu "patiko" ir neklysiu -
    Nerašantis rašytojas - baugu,
    Bet jei rašyti reiškia iš to išsilaisvinti,
    Tai aplinkybės visiškai nesvarbu…

  2.   pacanas rašo:

    O žinai kas yra dar baugiau?! rašantis paauglys, kurį pastumėjo kažkokios kvailos debiliškos visuomenėje sklandančios bendrosios nuomonės! Kaip silpnadvasiška! Koks tu naivus, galvoji, kad su tom simfonijom ir savo "talentu" esi geresni už visus likusius blogerius? Aš manau, kad jie visi svajoja apie tą patį kaip ir tu (nu išskyrus mergas, tos, kaip patyriau, dar nori būt ir kalėm), visi jūs dabar tik apie tai ir svajojat. Ak ak , koks pasišventimas, koks patriotizmas, kokia dvasia, BRAVO BRAVO romantizmas grįžta!!!

  3.   kazikox rašo:

    Pacanas > aš tau visiškai pritariu.

    Redagavo kazikox 2009-02-14 17:16

  4.   Okt rašo:

    Tavo apsakymuose daug muzikos. Ar pats groji?

  5.   pacanas rašo:

    ėėėi… aš dar turėjau pasiruošęs daugybę argumentų savo kontraatakom. thats not fair . bet kad jau taip greit susišnekėjom tikėkimės kad tai nebepasikartos

  6.   kazikox rašo:

    Okt > truputėlį groju pianinu, bet nieko ypatingo. Kovo 1d. koncertuosiu, bet vėlgi nieko ypatingo, mat aš tik tokį kaip pritarimą mokytojai duosiu ir tai labai trumpai.

    pacanas > jei sakydamas "nebepasikartos" turi galvoje, kad daugiau neberašysiu, tai teks tave nuvilti. :(

    Redagavo kazikox 2009-02-15 16:59

  7.   Okt rašo:

    (Groji! Žinok, dabar nebepaliksiu tavęs ramybėje :D Čia mano manija :D )
    Groji klasikinę muziką ar ne? Jei klasikinę, kokių kompozitorių? ;>

  8.   Bija rašo:

    rasyk, rasyk, labai idomu!

  9.   kazikox rašo:

    Okt > įvairiai. Dar "per jaunas" šioje srityje, kad galėčiau prisikabinti prie vieno stiliaus. :) Iš klasikinių kiek išmokau tai: Bethoveno "Fur Elise" ( kaip gi be jos? ) Bacho "Prelude". Na ir įvairiai tai filmo soundtrack kokį išmoksti, tai dar ką. Man asmeniškai dar nuo labai seniai patinka vieno tokio japaškos kūriniai, tai dabar pagaliau juos mokytis pradėjau.

  10.   Okt rašo:

    Ė, Elizos greitoji dalis nelengva :O
    gerai, susivaldysiu nepaklaususi, ar namie turi instrumentą, kiek laiko skiri grojimui ir panašiai :D

  11.   pacanas rašo:

    o mėn… nu , brangūs paaugliai, kodėl jūs manot, kad KŪRYBA yra kiečiau už pieno išvežiotoją?! labai subjektyvi nuomonė turėčiau pasakyti. Ir dar - jei manai, kad GALI , TURI ir NORI rašyti, tai duodu tau šimtą procentų ir po litą už kiekvieną, kad taip NĖRA, o noras kyla tik iš EPOCHOS ATPŪSTŲ VĖJŲ. MADA, MADA čia žmogau. nejau nežinai, kad dabar kiekvienas melžėjas - meninkas?! Ir kad tikri kūrėjai išnyko prieš šimtą metų, kai numirė… DDDD": per daug skaudu…

Rašyk komentarą