BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gkiulmaar legenda


Gkiulmaar legenda


Esti legenda apie mažą miestelį egzistuojantį dar nuo
ankstyvos Romos laikų. Apsupta stačiausių kalnų jį su išoriniu pasauliu
vienintelis siauras kelias, o ir tas klaidžiojantis per tamsių miškų nežinomybę
ir srauniausias upes, jungė. Šio miestelio gyventojus siejo keistas ir
nesuvokiamas tikėjimas, kuris juos vienijo stipresniu ryšiu nei kokių žydų ar
krikščionių.  Šio tikėjimo nesugebėjo
palaužti jokie bandymai įpiršti monoteistinio pagrindo religiją. 

 

Legenda byloja, kad šį keistą kampelį, tuo metu turėjusį
ausį rėžiantį „Gkiulmaar“ pavadinimą, kartą užtiko vienas Vatikano pasiuntinių
keliaujant iš Galų į pietus. Šį atradimą jis priėmė milžiniška nuostaba ir
išgąsčiu, mat apie jo egzistavimą nebuvo nieko girdėjęs, be to jis, nors
dešimtis metų ėjas tuo pačiu keliu, niekada nebuvo užėjęs šios gyvenvietės.
Apgobtas smalsumo ir dviejų savaičių kelionės nuovargio pasiuntinys nusprendęs
nakčiai ten apsistoti. Jo nuostaba su kiekviena sekunde artėjant miestelio link
tik stiprėjo. Pastatai buvo persmerkti jokiai iki šiol jo matytai kultūrai
būdingų bruožų. Aštrūs kampai, lygus paviršius, laiptuotas piramides
primenantys stogai. Kiekvieną kampą saugojo groteskiškos statulos
vaizduojančios nematytas būtybes išsiskiriančias savo dydžiu, galūnėmis ir
baisiausia – veidu, o gal derėtų sakyt snukiu. Vienų padarų veidai buvo
gąsdinančiai panašūs į žmonių, tačiau skirtumų vis tik vyravo. Padarų veiduose
neegzistavo jokios simetrijos. Tarsi vargšai Siamo dvyniai besidalijantys vienu
veidu, bei jausmu. Pykčiu, baime, neapykanta. Kitų padarų snukiai priminė
laukinių žvėrių – vilko, tigro, tačiau ir čia būta skirtumų. Iltys neišpasakyto
ilgumo, kyšojo iš rankų bei kojų, burnos bei nugaros. Kojos,  tarsi voro, augančios iš nugaros su plačiais
padais, vertė baimę kaustyti atklydusį pašalietį. Trečio tipo padarai
pasiuntinį išgąsdino labiausiai, nors savo forma jie buvo labiausiai panašūs į
žmones. Šie susirietę, kuproti gyviai nedėvėjo jokio veido. Bedieviai,
bedvasiai. Tuštumą skleidžiančios jų galvos stebėjo atklydėlį. Bet kaip šios
marmurinės statulos gali stebėti? Tuo labiau 
kai jos nenešioja akių, kur akys turėtų rastis!

 

Aukščiau visų padarų kybojo žmogus. Šį kartą tikrai žmogus.
Bet jis - suriestas per nugarą taip, kad pėdomis beveik liečiąs galvą, kabojo
pakabintas penkių kablių. Du einantys per achilo sausgyslę, du riešą kiaurai
veriantys ir penktas per kaklą, už stuburo mat besikabinantis.

 

Nepadėjo ir tai, kad miestelis buvo pustuštis.
Beklaidžiojant jis pamatė, kad tik didesni pastatai buvo tokie išpuošti ir didūs.
Pastogę teikiantys nameliai buvo nušiurę, sudžiūvusio medžio sienos, bei
šiaudiniai stogai. Tik po valandų klajonės jis sugebėjo aptikti Gkiulmaar
gyventojus. Šie klūpojo aplinkui milžinišką, atrodė, tamsumo užlietą skylę. Patys
gyventojai apsirengę purvinus skarmalus dėvėjo blyškiai pilką odą, jų veidai
ištįsę ir bejausmiai, akys tamsios ir tuščios. Kai kurie jų murmėjo, kai kurie
retkarčiais suklykdavo, tačiau visi kartojo tuos pačius žodžius, kurie galėjo
reikšti tik nepažįstamą maldą. 

 

Nėra žodžių galėsiančių apibūdinti kaip išgąsdino ir tuo
pačiu papiktino vargšą pasiuntinį šis reginys. Jei ne baimė pasiekusi jo
ištvermės kulminaciją, jis būtų prakeikęs visus čia esančius savo Dievo vardu.
Eretikai! Nusidėjėliai! Pabėgti iš gyvenvietės nebuvo sunku,
kadangi gyventojai nesiteikė parodyti nė menkiausio dėmesio į svetimšalį. 

 

Sakoma, kad klajūnas, grįžęs į gimtinę, puolęs ant kojų
prieš savo valdovą išsakė visą savo kelionę skirdamas ypatingą dėmesį keisto
miestelio apibūdinimui. Jis pasakojęs apie keistus pastatus, bei statulas,
besielius gyventojus ir pelenais persmelktą orą. Jis taip pat, varomas
neaiškaus pykčio ir neapykantos kitatikiams, papasakojo, kaip gyventojai esą
niekinę krikščionišką Dievą, Jėzų bei jo mokymus. O baisiausia, kad jie iškasę
giliausią duobę, jungiančią pragarą ir žemę, ir besišaukią demonų būrius. Kas
žino kokias nelaimes jie gali prišaukti!

 

Valdovą išgąsdino ir papiktino šios naujienos. Jis iškart
įsakęs surinkti visus vyrus ir iškeliauti išžudyti visus, suniokoti ir
sudeginti, sunaikinti visą Gkiulmaar ir apylinkes gyvenvietes. Visiškai
sutrypti ir išniekinti jų religinės paskirties daiktus. Iš jų buvo atimta teisė
egzistuoti.

 

Kelių šimtų vyrų grupė apsiginklavusių ietimis, kardais bei
lankais, apsirengusių tvirčiausiais to meto šarvais išpuoštais gražių ornamentų
supančių kryžių iškeliavo šiaurės link. Kartu su jais į miškų platybes žygiavo
pasiuntinys, nenorėjęs praleisti tokio nuostabaus ir gražaus reginio, kai Dievo
pasiekėjai baudžia nusidėjėlius. Kariauną apdainavo ir pamylėjo visos miesto
moterys, vyrai džiaugsmingai tapšnojo jiems per nugaras, piemenys stebėjosi ir
grožėjosi išvykstančia stiprių didvyrių grupe. Vyskupai visus palaimino ir
pamojo eiti vykdyti šio kilnaus darbo, kuris užkrito jiems ant pečių. Aukštuomenė
žadėjo, kad viskam pasibaigus bus surengta trijų dienų šventė, už kurią sumokės
jie patys.

 

Neilgai truko kai iš už eglių išniro Gkiulmaar žemės.
Niūrios ir negyvos, tokios kokios jos buvo anksčiau. Kariai nedelsė, išsitraukę
kardus, rėkdami ir įniršio užvaldyti įpuolė į miestą.  Miesto centre prie tos pačios milžiniškos
skylės klūpojo Gkiulmaar gyventojai. Šie, kaip ir anksčiau, nerodė jokio
dėmesio užpuolėjams. Stojo tyla, o po jos kraupūs ir neužmirštami beginklių
gyventojų skausmo pripildyti riksmai. Skerdynės prasidėjo. Nebuvo nieko
pasigailėta. Ant žemės krito visi – moterys ir vaikai. Vienas žudymas peršoko
prie kito ir taip kurstė krauju paremtą grandinę. Kūnai buvo niekinami –
sukapojami bei išmėtomi, ant jų buvo šlapinamasi ir spjaudoma. Prie klykiančių,
žaginamų moterų stovėjo vyras besimeldžiantis, kad šią velnio išperą išvytų ir
pragarą. Galiausiai, kai miestelyje nebeliko nė vienos pulsuojančios širdies
buvo pradėti deginti namai, bei šventyklos. Statulos nuverstos, kardais bei
kirviais apskaldytos ir galiausiai įmestos į duobę prie kurio visai neseniai
meldėsi dar gyvi kitatikiai. Gkiulmaar nebebuvo.

 

Vienintelis dalykas kurio nepavyko kariams sunaikinti buvo
duobė. Jie maišais nešė tonas smėlio, tačiau viso to buvo negana užlopyt šią
velnišką skylę. Jėgos išseko ir jie buvo priversti pasiduoti.

 

Kariai apsistojo netolimame kaimelyje kur jie šventė dvi
paras. Midaus pripildytus medinius bokalus kilnojo ir prie barzdotų lupų glaudė
iki pat kitos dienos aušros. Vakare vaišinosi didelėmis kiaulienos vaišėmis, o naktimis
šilumos ieškojo moterų glėbyje. Vietiniai iš pradžių išgirdę kokį žygdarbį šie
įvykdę persigando, tačiau vėliau atsidavė šventės pagundoms. Tik pirkliai
retkarčiais veždavę savo prekes Gkiulmaar neatrodė labai patenkinti. Tačiau šie
piktinosi ne dėl prarastų gyvybių, bet dėl prarastų pirkėjų, kurių dabar teks
ieškoti traukiant nežinomais keliais į rytus. Midus, moterys ir maistas. Taip
buvo minima Gkiulmaar pabaiga.

 

Po dienos jie išvyko gimtinėn. Kelyje dalinosi lemtingos
nakties įspūdžiai, garsiai mimikavo žuvusiuosius ir negalėjo užgožti jaudulio,
kaip smarkiai jie nekantravo sugrįžti namo. Dar didesnės šventės, dar didesnė
puota, o svarbiausia neišdvėsianti garbė gimtainių akyse. Vyrai išalko ir
ištroško kas dar labiau paskatino juos paspartinti savo žingsnius.

 

Galiausiai jie pasiekė kalvą nuo kurios pažvelgus žemyn
matysis visa nuostabi karalystė, visoje savo didybėje ir puošnume. Šis vaizdas
visada pasitikdavo iš šiaurės grįžtančius karius ir buvo tarsi pirmas ženklas,
sveikinąs sugrįžus namo. Tačiau pasiekus viršūnę kariai išvydo ne tai ko
tikėjosi. Gynybinė siena, pastatai, šventyklos – viskas buvo suniokota. Žemė,
kadaise buvusi šventa, tapo juoda sudžiūvusia anglimi. Dangus, kadaise buvęs
toks ryškus, dabar buvo juoda jūra su nesiliaujančių žaibų gausa. Oras, kadaise
toks gaivus, virto pelenais, o ežeras, toks gilus ir platus, dabar tebuvo
išdžiūvusios žemės lopinėlis. Nebeliko ir šeimų, bei draugų, kuriuos taip
išvysti troško kariai. Dingo gyvūnai ir paukščiai, kažkada galėję laisvai
klajoti. Mirtis įžengė į karalystę. Pragaras smogė jos gyventojams. Stiprus ir
pasiturintis miestas buvo ištrintas.

 

Sekančios trys dienos per kurias turėjo vykti didi šventė
tapo gedulu. Vieni kariai neištvėrę netekties patys sau atėmė gyvybę. Dauguma
išprotėjo. Dienų dienas jie sėdėjo ir spoksojo nuo kalvos, nieko nesakė,
nesipiktino ir nedejavo. Verkė ir žiūrėjo.

 

Penktą dieną juos pasiekė žinia apie užsimezgusią gyvybę
Gkiulmaare. Piemenys pasakojo matę prie milžiniškos duobės beklūpančius
išblyškusius žmones ir tai, kad per naktį išaugdavo du ar trys nauji pastatai.
Gkiulmaaras vėl gyvavo. Už jų gyvybę buvo paaukoti jų skriaudėjai.

 

Štai tokia ta keisto miesto legenda.

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Gkiulmaar legenda”

  1.   Utėlytėlė rašo:

    geras, dievinu tokį rašymo stilių:> rašyk daugiau!

  2.   1eva rašo:

    Bravo. Legenda nuostabi, nors… taip ir nesupratau ar ją sukūrei pats, ar iš kur nors pasiskolinai. Tiesa, spėju, kad pats :)

Rašyk komentarą