BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Fortepijonas

FORTEPIJONAS

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas. Fortepijonas
išgaunantis visus jausmus. Šalia jo sėdėjo ir švelniai klavišus glostė
jaunas vaikinas. Ryškiai saulės šviesai krentant į kambario vidų ir
apklojant pianistą, jo ir taip blyškios odos spalva susitapatino su
instrumento. Balta ir tyra. Mažais, spalvotais, lipniais lapeliais
buvo  išklijuotos visos sienos. Ant kiekvieno jų užrašyti vieno žodžio
priminimai, kurių nevalia būt užmiršti. Skirtingas šriftas, skirtingas
dydis, skirtingas žodis, panaši reikšmė. Ne viena ir ne dvi rankos juos
čia klijavo. Šimtai ir tūkstančiai ėjo ir eina, vykdo tai kas
neišvengiama. Ir tu čia buvai. Ir tu užlipinai. Ir vėl sugrįši. Visi
mes grįžtame.

Lapelius apgroja jaunasis muzikantas, kiekvienai raidei paskirdamas
skirtingą garsą. Negraži ši muzika, skambanti ir virpinanti plonas
sienas. Dar niekas nepagyrė muzikanto, dar niekas nepatapšnojo jam per
petį ir nepadrąsino. Visi tik ateina, priklijuoja lapelį ir išeina.
Nauji veidai dar sustoja, įsiklauso, tačiau tada susiraukia,
priklijuoja dar vieną ir išeina. Vieni supyksta, kiti išsigąsta, dar
kiti bjaurėjasi.

Visi teisia ir vertina. Jie žvelgia į tave ir lygina. Neliks
nepastebėtas tavo žilas plaukas, neliks nepakomentuota tavo griūtis,
nebūsi vienas iš mūsų, nebūsi ir vienas iš jų. Sekundė akių kontakto –
ir tu jau pažymėtas. Tave priėmė, įvertino, palygino ir nuteisė. Neturi
teisės skųstis. Neturi teisės gintis ar prašyti atleidimo, antro,
trečio, aštunto karto. Turi teisė atsakyti tuo pačiu. Užklijuoti tiek
pat, o gal ir daugiau etikečių savo sekundės varžovui.

Kvailas. Negražus. Įkyrus. Purvinas. Smirdantis. Neįdomus. Prastas.
Blogas. Išsigimėlis. Vienišas. Nepopuliarus. Netiesus. Pasipūtės.
Pavargęs. Silpnas. Užsispyręs. Bevertis. Pilkas. Tuščias. Absurdiškas.
Nevertas. Ištįsėlis. Mažius. Storas. Plonas. Neprotingas. Idiotas.
Neturtingas. Užsisklendęs. Beraštis. Beprotis. Nemėgstamas. Godus.
Mamyčiukas. Kietaširdis. Nesupratingas. Bejausmis. Nesuprantamas.
Nuobodus. Lėkštas. Šlykštus. Melagis. Neįsimintinas. Niekam
nepatinkantis. Sugedęs.

Galiausiai nebeištveri ir parklumpi. Pavargęs ir nuteistas.
Nuvertintas, bet gyvas. Rankomis atsirėmęs į žemę svyruoji ir lėtai
pakeli galvą. Prieš akis pamatai kitą, kuris kaip ir tu alsuoja arti
žemės.

Išlepęs. Silpnas.

Jis pargriūna, o tu atsistoji. Atsistoji tik tam, kad prisišlietum
prie žemės, o tada vėl kiltum. Siektum ir nepasiektum. Geistum ir
negautum. Tavo lapeliai dar neišseko, tad stok ir lipink. Ženk į vidų
ir vertink sielos pianistą. Užrašyk jo nesavanaudišką nuodėmę ir
užklijuok ant nugaros. Ir būki tikras, kad jis tave supras ir priims.
Neliksi nepastebėtas, tapsi nauja nata beribėje penklinėje. Ir bus tau
skirtas liūdnas minoras su viršuj plevėsuojančiu bemoliu. Išgirski
muziką kurios dalimi tu esi. Pasibjaurėk ir pabėk arba suvok ir tik
tada suskubėk.

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas.
Fortepijonas išgaunantis visus jausmus. Šalia jo sėdėjo ir švelniai
klavišus glostė senyvas, pavargęs senelis. Ryškiai saulės šviesai
krentant į kambario vidų ir apklojant senį, jo ir taip blyškios odos
spalva susitapatino su instrumento. Mažais, spalvotais, lipniais
lapeliais buvo  išklijuotos visos sienos, visos grindys ir lubos,
pianinas ir pats pianistas. Ant kiekvieno jų užrašyti vieno žodžio
priminimai, kurių nevalia būt užmiršti. Skirtingas šriftas, skirtingas
dydis, skirtingas žodis, panaši reikšmė. Ne viena ir ne dvi rankos juos
čia klijavo. Šimtai ir tūkstančiai ėjo ir eina, tačiau visai greit
privalės sustot. Greitai liausis chaotiška muzika ir bus saugu mums
įeiti. Ateiti, nurankioti lapelius ir geru žodžiu paminėti pianistą
savo gyvenimą pragrojusį beritme muzika.

Bet kaip aš norėčiau, kad atsirastų būtybė. Nė graži, nė bjauri.
Nusileistų ir pakiltų, ir žengtų savo kreivom kojom visų miestų gatvėm,
ir atvirai, praskėtusi rankas, delnus atsukusi dangaus link, priimtų
visų akis. Padaras, kuris būtų teisiamas viso pasaulio, kuris surinktų
visus mūsų neištartus žodžius ir neatsakytų tuo pačiu. Kaip norėčiau,
kad gimtų ši alfa ir omega iš suskilusio asfalto ir dūstančio oro, ir
atneštų vieniems pabaigą, kitiems pradžią, visiems teisybę. Ji
nesileistų būti kaltinama ar teisiama, o ir pati to nedarytų. Ji
tiesiog būtų. Tyliai, užsimerkusi žingsniuotų ilgais keliais
besišildydama visų žvilgsniuose. O tada mes suvoktume, kas turi išeiti,
o kas likti. Stovėčiau ir verkčiau jei ji imtų tuos, kuriuos ką tik
pats keikiau, o mane paliktų stovėt toje pačioje vietoje kaip ir dabar.
Verkčiau iš džiaugsmo ir gailesčio kitiems, ir toliau gyvenčiau taip
kaip gyvenu, nes taip būtų teisinga. Parklupčiau ir klausčiau, kuo gi
aš tapau, jei būtybė durtų į mane pirštu. O brangiausias drauge, aš
išeinu. Atsisveikinčiau ir iškeliaučiau į ten kur negalėčiau klysti. Į
tuštumą žygiuočiau kartu su naujos eros pradžia, kur galėčiau ilsėtis
ir niekuomet nebeklausinėti koks turėčiau būti. 

Ir tada žmonija būtų apvalyta. Duotas naujas šansas, su sąlyga, kad viskas bus pradėta nuo pradžių.

Mažame siauriame kambarėlyje stovėjo baltas fortepijonas.
Fortepijonas išgaunantis visus jausmus. Šalia jo ant mažos kėdutės
šiltai įsuktas į minkštą audeklą ramiai miegojo mažas kūdikis. Ryškiai
saulės šviesai krentant į kambario vidų ir nušviečiant tuščias, baltas
kambario sienas mažylis atrodė kaip mažas rausvas taškelis ant balto
popieriaus. Švarūs, naujutėliai fortepijono klavišai nekantravo kada gi
užaugs jaunasis pianistas ir kokią muziką jis jais išgaus.

Kūdikis truputėlį pasimuistė ir pravirko. Šalia jo stovėjo žmogus,
kuris pažadinęs mažylį lėtai išėjo iš kambario. Ant mažylio audeklo
buvo priklijuotas mažas geltonas lapelis su kreiva rašysena išraižytu
žodžiu.

PRASTAS.

Ir tokia buvo jaunojo pianisto pirmoji gaida.

Rodyk draugams

komentarai (11) | “Fortepijonas”

  1.   SidabrineKulka rašo:

    net nežinau ką pasakyta,aš sužavėta…

  2.   tokiakaipas rašo:

    deja, taip ir buna. kas be ko, o kiti zmones turi milziniska itaka musu gyvenimui, o vaikyste tai pradzia. pagrindas. ir tuo viskas baigiasi.

  3.   1eva rašo:

    Nuostabu…

    Smagu, kad pagaliau grįžai. Laukiu kitų įrašų.

  4.   Argentina rašo:

    tikriausiai pakartosiu, ka kiti jau sake, bet man labai patiko sis irasas…

  5.   agiesha rašo:

    suuuužavėta

  6.   newwind rašo:

    Kad daugiau butu visa tai suvokianciu zmoniu ir maziau teisianciu zmoniu. Kartais jie reikalingi, kad atsistotum atgal i reikiama kelia, bet kartais/dazniausiai jie tiesiog zeidzia, skaudina ir palieka sirdi maza juoda lapeli - randa.

  7.   agnu rašo:

    kaži kaip suėjo.
    nebūtina groti taip, kaip tau liepia.

  8.   liuka rašo:

    Oho. Perskaiciau ir pagalvojau OHO.
    Talentas, lenkiu galva.

  9.   Armanda rašo:

    Kada israstas fortepijonas ir kas ji isrado???
    Bukit mones pasakykit visur isnarsiau niekur neradau o ryt muzikos literatura …

  10.   Armanda rašo:

    Cia tai fainiai…

  11.   XinO rašo:

    Užkabino. Labai labai.

Rašyk komentarą